Spalio 6 – oji diena, Utena
Šiandien, spalio 6 dieną, Utenoje prasidėjo jau ketvirtasis respublikinio konkurso „Kamštelių vajus“ finalas.
Aikštėje prie Utenos kultūros centro įrengtame kamštelių surinkimo punkte klegėjo juokas, aidėjo vaikų balsai, šalia tryško fontanai, o danguje skaiščiai švietė saulė. Kamštelius svėrėm, dovanas dalinom, Krašuonos progimnazijos valgykloje gavome fantastiškus pietus. Kai kurių komandų kamštelius teko perrinkti, nes juose buvo pastebėti geležiniai kamšteliai. Tačiau uoliai dirbantys vaikai ir mokytojai nebuvo labai pikti ar nelaimingi dėl gautos užduoties todėl, kad perrinkti kamštelius buvo namų darbas. Juk namų darbus reikia padaryti laiku, ar ne?
Dar labai smagu, kad Utenos meras įsteigė simbolinius prizus uteniškių komandoms. O mus aplankusios Utenos savivaldybės atstovės dovanojo ir mums padėkas bei knygas už organizavimą.
Utenoje iš viso buvo surinkta 886 kilogramai plastikinių butelių kamštelių, kuriuos išvežėme perdirbti į Kaišiadorių rajone esančią UAB „Plastic chips“.
Daugiausia kamštelių surinkusi komanda – Utenos Krašuonos progimnazija – 385,2 kg. Ar atsiras komanda Lietuvoje surinksianti daugiau? Pagyvensim pamatysim. Ačiū Utenai!
Spalio 7 – oji diena, Panevėžys
Panevėžys. Ryte nuo lango gramdžiau pirmąją savo šalną šiemet Lietuvoje, todėl ir dieną buvo saulėta, lyg ir šilta, bet visą dieną sėdint miesto aikštėje vakarop vis tiek sukausto šaltukas ir kūną krečia drebulys… brrr.. tie kamšteliai…
Panevėžys – vienas iš didžiausių Lietuvos miestų, tačiau jau ne kartą teko įsitikinti, kad mažesniuose miestuose kamštelių surenka daug daugiau nei dideliuose, išskyrus Vilnių, žinoma. Taigi, šiandien Panevėžys neaplenkė vakarykštės Utenos – surinkom 613 kilogramų plastikinių butelių kamštelių. Aišku, tie kilogramai labai sąlyginis dalykas – pirmaisiais konkurso metais ne ką daugiau surinkome visoje Lietuvoje.
Smagu buvo dėl to, kad vos atvykusios į Laisvės aikštę užėjom į šalia esančią kavinaitę stalo paprašyti:
– Laba diena, mes čia iš „Kamštelių vajaus“.
– Aš kamštelių neduosiu, nes mano vaikas mokykloje renka, jam nešu.
Toks juokas suėmė. Mes kaip kokie sektantai, sergam masine kamštelių psichoze: vieni konkursą organozuojam, kiti jame kaip išprotėję dalyvaujam.
Viena atvykusi mokytoja papasakojo, kad vos su vyru neišsiskyrė dėl kamštelių – parsivežė namo milžinišką maišą, atkakliai vaikų surinktą, o vyras nežinojo ir į konteinerį išmetė. Namuose ilgai virė aistros dėl kamštelių, sako, kad vos santuoka neiširo.
Panevėžiečiai pasistengė šiemet kurdami meninius darbus, bene devynis atrinkome respublikinei parodai. Smagu, kad mus Panevėžyje savo vizitu pagerbė ir viena šių metų Meninių darbų vertinimo komisijos narė, vaikiškų knygelių apie meškinus rašytoja Evelina Dačiūtė.
Ačiū Panevėžio ambasadorei Vaidai Ūsienei už karštus pietus, pristatytus tiesiai į surinkimo punktą. Rytoj savo buvimu džiuginsim Joniškio savivaldybės darbuotojus – kamštelius rinksim tiesiai prieš jų langus, savivaldybės aikštėje.
Spalio 8 – oji diena, Joniškis
Joniškis pasitiko mus saulėtu rytu, bet nekokiu kvapeliu. Sako, kad šalia augina daniškas kiaules, ir vietiniai gyventojai to kvapo jau net nejaučia, o mes tai pajautėm iš pačio ryto. Nuo to kvapo gynėmės smilkalais ir šventmedžiu, kai smalsūs praeiviai klausdavo, kas čia ir ką mes čia veikiam, rimtu veidu atsakydavau: „Čia, žinokit, tokia sekta, mes kamšteliams meldžiamės, prieš jų maišus klūpom.“ Žmonės pabijodavo būti užverbuoti ir nerdavo kuo toliau.
Vienas toks žioplinėjantis praeivis papasakojo, kad jis irgi daug ką daro iš kamštelių: namo numerį pasidaręs, gėlių stovą. O iš butelių dirbina sodo takelius. Net nuėjo namo ir atnešė laikraštį su straipsniu apie save.
Be to, sako, kad čia vagia kamštelius maišais vieni iš kitų. Konkurso ambasadorė Joniškyje Renata Aidukė pasakojo, kad draugė jai atvežė maišą kamštelių ir padėjo prie namo durų, tačiau už pusvalandžio jo jau ten nebebuvo – kažkam kitam irgi labai reikėjo, tikėkimės, kad neišmetė kur, o pristatė „Kamštelių vajui“.
Sako, kad Joniškio žemės ūkio mokylos studentai gauna po 4 eurus prie stipendijos, jeigu renka kamštelius. Todėl devintokai laiko kamštelius namuose ir laukia kol įstos į ŽŪM, tada priduos kitais metais, ir gaus priedą prie stipendijos.
Dar čia gyvena mūsų pernai metų konkurso nugalėtojai – Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla. Jie ir šiemet surinko tiek, kad vargiai kas besurinks daugiau. Net 584 kilogramus!!! O būtumėt matę tą eiseną per visą miestą! Su mokyklos simboliu – Saule priekyje, nešini maišais ir karučiu vežini, su būgnais ir dainom. Štai taip eina nugalėtojai! Ar atsiras visoje Lietuvoje kažkas, kas mes jiems iššūkį?
Dabar mes jau žinom, kodėl „Saulės“ mokykloje besimokantys vaikai tiek daug kamštelių surenka, o mokytojos tokios entuziastės – todėl, kad mokyklos valgykla gamina nerealiai skanų maistą! Pačios išbandėm – cepelinai buvo puikūs.
Joniškyje susitiko krūvon ir trys Birutės: Birutė Jakučionytė – “Kamštelių vajus” organizatorė, Birutė – Joniškio moterų draugijos pirmininkė ir dar viena Birutė – Joniškio laikraščio “Sidabrė” žurnalistė. Tik Birutė gali suprasti Birutę ir žino, kad jų vardas yra ne tik šiaip vardas, bet ir savotiška diagnozė – veikti, organizuoti, dalinti save kitiems, barstytis ir byrėti.
Tai ir pribiro pribyrėjo Joniškyje net 1065 kilogramai kamštelių! Miestas nedidelis, bet rezultatas stebina.
Gavom ne tik daug daug kamštelių. Gavom ir dovanų: kibirą slyvų, obuolių, vaikų gamintų medinių siuvenyrų, priemonių rankdarbių dirbtuvėms: sagų, plunksnų. O didžiausia dovana buvo pakeliui į Mažeikius surastas Žagarės dvaras. Neįtikėtino grožio, pilnas edukacinių veiklų, išmanus ir šiuolaikiškas, su fantastiška medžioklės trofėjų paroda.
Ačiū, Joniškiui.
Naktinis lyrinis nukrypimas į emocijas
Tegul FB pabūna mano emocijų šiūkšliadėžė…
Kai žiurėdama tiesiai į akis pedagogės klausiu:
– Ar tikrai perrinkote visus kamštelius, ar jie švarūs?
Ji žiūrėdama į akis atsako:
– Tikrai taip, patikėkit.
Ir aš tikiu, nes:
ji dalyvauja jau ne pirmi metai
ji registravosi konkursui, reiškia, skaitė taisykles
ji gavo ne vieną informacinį laišką kokie kamšteliai yra tinkami ir kaip jie turi būti perrinkti, išplauti.
ji žino, kokie kamšteliai tinkami, o kokie ne.
Aš tikiu, bet … vistiek visus maišus patikrinu. Kai kurie jų peršviečiami ir matosi visas turinys, kai kurie juodi. Atriši, pamaišai ranka – švarūs, teisingi ir tau net galvon negali šauti mintis, kad dugne gali būti supilta tai, ko prisakyta nedėti – netinkami perdirbimui ar geležiniai kamšteliai, baterijos. Vienas toks maišas, antras… supranti, kad jie visi iš vienos įstaigos. Visus perpili ir perrenki. Kyla daug įvairių minčių… ar ta pedagogė vakarais tyliai džiaugiasi, kad mus išdūrė? Žinojo, kad netinkami, tai sudėjo į dugną, o maž nepamatys… Ar ji gerai jaučiasi žiūrėdama tiesiai į akis ir meluodama? Ką ji išmokys savo auklėtinius, jeigu taip elgiasi? Kam tada iš viso dalyvauja?
Vakarop sulaukiu skambučio iš gamyklos: “Mes klupsi perrinkinėjam tavo pirmuosius kamštelius, iš Panevėžio ir Utenos, radom geležinių, baterijų, sugadinom peilius, netinkami kamšteliai gadina žaliavą taip, kad gali man kainuoti milijonus.”
Tada klausiu savęs dar ir dar kartą: “Kaip man išmokyti pedagogus klausyti to, ką sakau, skaityti tai, kas parašyta juodu ant balto ir nemeluoti?
O ji (jau kita) atvažiuoja į konkursą su daugiau nei šimtu kilogramų ir akis išpūtus man sako: “tai mes registravomės kovo mėnesį, pirmieji ir va matot, jūs mus pametėt.”
Aš gudra, turiu internetą net ir miesto aikštėje, mėgstu reikalus tvarkyti iki galo ir labai mėgstu aiškumą. Tuoj, sakau, tikrinkim, gal tikrai pražiūrėjau, nors kovo mėnesį net registrcijos nebuvo… Aišku, kad nieko nerandu. O ji parklupdyta aikštėje perrinkinėja savo maišų turinį, nes šį kartą aš nepaleisiu nei vienos, kuri to nepadarė laiku, kol nepaklūpės aikštėje perrinkdama, tol nesupras, kad jeigu jau dalyvaujti, tai reikia ne tik dėl varnelės dalyvauti, bet ir dalyvauti gerai, kokybiškai…
Mirsiu, bet turbtū nesuprasiu, KODĖL PEDAGOGAI MELUOJA?
Nuotraukoje tai, ką radome giliau paknisę juoduose maišuose.
Spalio 9 – oji diena, Mažeikiai
Vakar vakare pratrūkau Feisbuke… pikta, liūdna, skaudu. Nėra jokios prievartos dalyvauti konkurse “Kamštelių vajus”. Visiems būtų geriau, jeigu tie, kurie mano, kad aš kabinėjuosi be reikalo, kad maldauju perrinkti, nedėti metalinių, PP plastiko, šampano kamščių darau tai tik todėl, kad noriu prisikabinti ir sukelti dar daugiau rūpesčių pedagogams. Deja, taip nėra. Jūsų surinkti kamšteliai yra milžiniško proceso dalis. Norint juos perdirbti jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Jeigu išpilčiau juos visus surinktus į sąvartyną, tai jokios bėdos, bet gi taip nėra. Juos perdirba!!! Ir tai kaip jūs juos perrenkat yra labai svarbu daugybei perdirbimo grandžių. Šiandien klūpim Mažeikių miesto aikštėje, gerai, kad nors šilta
Mažeikiai – ketvirtasis miestas, kurį aplankėme šią savatę, rinkdami kamštelius konkursui “Kamštelių vajus”. Prieš važiuodamos į Mažeikius dar nuo pernai gyvenom maloniais prisiminimais apie šiame mieste sutiktus žmones, jų nuoširdumą, paslaugumą, geranorystę, savanorystę ir tarnystę.

Šiandien vakare man norisi dėkoti.
Dėkoju konkurso ambasadorei Jūratei, kuri rūpinosi renginio vieta ir leidimais, rūpinosi parama, kurios paprašėme ir ją gavome! Visų savivaldybių prašėme skirti konkursui po 300 eurų. Vieni sutiko, kiti ne, tačiau vienintelė Mažeikių savivaldybė žadėtus pinigus pervedė prieš finalinių renginių pradžią. Todėl dėkoju už tai Mažeikių savivaldybei.

Dėkoju visiems dalyviams, kurie kantriai klūpėjo miesto aikštėje ir dar kartą perrinkinėjo savo surinktus kamštelius. Rinko ir nesiskundė, nes jau ir patiems buvo įdomu, kuris tinka, kuris ne, jau ir patys suprato, kad vaikų surinktus kamštelius reikia patikrinti, nepasitikėti aklai, ir, kad vaikams vien duoti intrukcijas nepakanka – reikia peržiūrėti ką jie surinko ir dar kartą paaiškinti, kokius kamštelius rinkti, o kokių ne.

Dėkoju Dievui. Mažeikiuose kamštelių surinkimo punktas buvo įrengtas prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Todėl beklūpint prie maišų su kamšteliais vyniojosi linksmos kalbos apie tai, kad kamštelių pridavimas yra tarsi išpažintis ir, jeigu pririnkai netinkamų ar namie nepatikrinai, tai skiriame „maldelę“ ir reikia atsiklaupus pasimelsti. Jeigu labai netvarkingi kamšteliai – meldiesi daugiau, jeigu tvarkingi – eini sau laimingas namo be „atgailos“. Smagu buvo juokauti, nes piktų nepasitaikė. Šilumos ir saulės iš dangaus taip pat nepagailėta – matyt Dievulis ir prie fantastiško oro prisidėjo. Todėl labai norėjosi tik džiaugtis su visai bendru džiaugsmu, bendra idėja, susitaikyti su tais, su kuriais pykomės pernai, apsikabinti ir toliau gražiai gyventi.
Dėkoju už puikius meninius darbus, kuriuos atgabeno mažeikiečiai. Niekučių šeima pasipuoš puikiais aksesuarais. Kepures visi pasimatavom.
Dėkoju už praeivių smalsumą ir dėmesį. O aš juos „gasdinau“, kad čia tikrai sekta ir žmonės suklupę „meldžiasi“ kamšteliams.
Dėkoju už dovanas, kurias atvežė telšiškės: mane padabino riešinėm, o Mildai teko miniatiūrinės pirštinytės. Ačiū, kad mums leidžiate pasijusti žvaigdėmis.
Dėkoju moterims iš Naujosios Akmenės už juokingą istoriją, surišusią visus galus. Sakau joms, kad jų miestui jaučiu ypatingą simpatiją, nes ten gyvena mano dviejų draugių tėvai. Pasakau pavardes, įsikalbam, džiaugiamės bendrų pažįstamų suradę. O viena iš jų kad ims pasakoti, kad skaičiusi tokią knygą, kurioje apie tuos pačius žmones parašyta, kad ji tą knygą du kartus su tokiu malonumu perskaitė. Sako tos knygos pavadinimą: „Moteris iš raudonos Audi“… man ir juokas, ir taip malonu pasakyti, kad tai gi čia aš tą knygą parašiau!

O visų labiausiai dėkoju tai, kuri nepanoro viešinti savo vardo ir pavardės, tačiau jau treti metai yra mūsų didžiausia palaikytoja ir globėja. Ta puiki moteris mus maitino vakariene, pusryčiais ir pietumis, švelniai apgaubė savo nepamatuojamu rūpesčiu, papasakojo savo ypatingą gyvenimo istoriją, kuria labai norėčiau pasidalinti, bet negavau leidimo. Ta moteris yra tikrų tikriausias tarnystės ir atsidavimo pavyzdys. Toks, kai iš meilės ir džiaugsmo spaudi ašarą, kad tave taip supranta, taip palaiko ir taip rūpinasi. Ech, pilkoji mūsų kardinolė, pilkoji konkurso ambasadorė Mažeikiuose, dėkoju tau. Dėkoju ir žemai lenkiuosi. Tokie žmonės yra mano varomoji jėga, mano įkvėpimas, mano viltis ir mano tikėjimas.
Štai taip, mielai apkabinti, išgloboti ir išmylėti mes Mažeikiuose pasvėrėm ir išvežėm į perdirbimo įmonę 445 kilogramus kamštelių.
Dėkoju Mažeikiams.

Pirmos savaitės pabaiga.

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.