Baigėsi šių metų konkursas „Kamštelių vajus“. Organizuoju jį jau trečius metus. Finalo metu reikia septyniuose Lietuvos miestuose įrengti kamštelių surinkimo punktus ir juose priimti tame regione surinktus plastikinius butelių kamštelius. Konkurse dalyvauja daugiausia mokymo įstaigos: įvairios mokyklos ir darželiai. Kiekvienais metais keletą mėnesių tenka bendrauti su daugiau nei šimtu pedagogų. Tai nėra paprastas ir lengvas darbas, po pernai metų konkurso, netekusi kantrybės net parašiau apie konkurso užkulisius labai bjaurų ir nervus tampantį dienoraščio įrašą. Kiekvienais metais, pasibaigus konkursui sakau, kad daugiau neorganizuosiu. Tačiau praeina keli mėnesiai, aš nusiraminu, suvirškinu viską, kas buvo ir vėl organizuoju. Nes tai geras, smagus konkursas, su gera idėja, jame lengva dalyvauti ir lengva įtraukti kitus. Konkurso rezultatas kasmet padidėja daugiau nei dvigubai. Užpernai konkurse dalyvavo apie šimtas komandų, surinkom beveik toną kamštelių, pernai – pusantro šimto komandų, buvo surinkta ir atiduota perdirbti 4110 kilogramų plastikinių butelių kamštelių. O šiemet dalyvavo apie du šimtai komandų ir surinkome 7909 kilogramus kamštelių. Sakykit, ką norit, bet skaičiai yra įspūdingi.
Konkursas turi dvi užduotis: pirmoji – rinkti kamštelius perdirbimui, antroji – kurti meninius darbus iš kamštelių. Kasmet meniniai darbai vis tobulesni, gražesni, įspūdingesni. Šiemet sukurtų geriausių darbų parodą galite pamatyti iki lapkričio 11d. Ji eksponuojama PLC “Panorama” II aukšte esančiame parodų skvere.
Taigi, ilga kelionė per Lietuvą ir konkurso finalas pareikalavo iš manęs daugybės energijos, kantrybės ir fizinės ištvermės. Savo kelionės įspūdžius aprašinėjau kasdien ir drauge su nuotraukomis iš kiekvieno miesto dėjau į Kamštelių vajus FB. Šiame dienoraščio įraše viską sudėjau į vieną, papildžiau, nudailinau ir kviečiu jus pakeliauti per Lietuvą drauge.

Panevėžys.
Šiandien, spalio 14 d. prasidėjo konkurso „Kamštelių vajus‘2014” finalas. Savo surinktus kamštelius ir Meninius darbus pristatė 23 komandos iš Panevėžio apskrities. Surinkta net 1254 kilogramai plastikinių butelių kamštelių, dvigubai daugiau nei pernai. Šios dienos nugalėtojas yra Kauno Juozo Grušo meno vidurinės mokyklos mokiniai, pristatę 324 kilogramus kamštelių.
Panevėžiečiai pasakojo savo linksmas istorijas apie konkursą:
„Konkursas visus suvienijo, visą bendruomenę. Sako, kad jau net suaugę nebegali praeiti pro gulintį kamštelį – lenkiasi pasimti ir dedasi jį į kišeną.“
„Pas mus renka visi. Labiausiai esame dėkingi kiemsargiams, kurie šluoja kiemą ir valytojai, kuri kas rytą iš kontenerio išrenka kamštelius.“
„Sako, kad Panevežyje jau nerasite besimėtančių „bambalių“ su kamšteliais – visi jie nusukti.“
„Mes kamštelius, iš kurių kūrėme meninį darbą, skalbėme su skalbimo mašina. Labai gerai pavyko! Ir švarūs, ir spalvos išryškėjo.“
„Ačiū, už konkursą! Tai mes renkame toliau, juk kitais metais bus, taip?”
Mes, konkurso organizatoriai, tikrai jautėm ir matėm Panevėžyje sujudimą – dalyviai tempė didžiulius maišus, vos spėjome sverti kamštelius, skambino žurnalistai, net dvi televizijos atvyko. Jautėme didžiulį žmonių norą, kad konkursas vyktų toliau ir jų palaikymą, kad organizuotume kitais metais. Tai tarsi banga, spyris, paskatinimas mums, kurie kiekvienais metais vis kartoja: „Šiemet tai jau tikrai tikrai paskutinis konkursas.“

Šiauliai.
Spalio 15 d. konkurso “Kamštelių vajus‘2014” organizatorių komanda (aš ir asistentė Milda iš „Virtualių asistenčių komandos“) lankėsi Šiauliuose. Čia konkursui buvo prisiregistravusios 25 komandos iš Šiaulių krašto. Visi drauge surinko, atvežė ir pridavė perdirbimui dar daugiau, nei vakar Panevėžyje – 1334 kilogramus kamštelių! Tai keturis kartus daugiau nei pernai buvo surinkta Šiauliuose. Daugiausia kamštelių atkeliavo iš Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos. Ši komanda, pristačiusi net 413 kilogramų plastikinių butelių kamštelių kol kas yra finalo lyderė. Joniškiečiai atvažiavo su didžiuliu autobusu, pilnomis bagažinėmis kamštelių maišų. Vaikai juos visus sunešė. Vaizdas vertas milijono – kaip darbštuoliai skruzdėliukai po maišą į rankas ir vorele vorele į „Plastos“ firminę parduotuvę. Mes viską nufilmavome ir pasidalinome tuo vaizdu konkurso FB paskyroje.
Šiauliečiai pasakojo savo istorijas apie kamštelių rinkimą. Lopšelio – darželio „Varpelis“ komanda šiais metais kovo mėnesį organizavo parodą “Ne šiukšlėmis, o gėlėmis mes puošiame miestą”, kuri vyko Šiaulių Polifonijos fojė respublikinio poezijos konkurso “Metų ratas” metu. Eksponavo virš 20 darbų. Vėliau šiais darbeliais papuošė savo įstaigos patalpas.
„Šis konkursas labai geras, jame vaikams nereikia nieko mokytis, todėl visi taip noriai dalyvauja.“
Šiauliečiai juokavo: „Dėkojame jums už tokį nenormalų konkursą, kuris visus užkniso.“
Mes džiaugiamės, kad Šiaulių krašte labai daug „nenormalių“ žmonių – surinktų kamštelių kiekis pats kalba už save.
Maišus su kamšteliais nešė, nešė ir nešė. Atrodė, kad jie niekada nesibaigs. Ar galite įsivaizduoti koks kiekis yra 1334 kilogramai? Į įprastą maišą nuo bulvių telpa apie 10 kilogramų kamštelių, vadinasi, vien Šiauliuose buvo surinkta daugiau nei 130 bulvių maišų. Didžiulė krūva.
Šiauliuose supratome, kad su pristatomais kamšteliais yra didelė problema – taisyklių niekas nepakeitė, bet mums pristatomi kamšteliai yra purvini, maišai pilni netinkamų kamštelių, metalo, kitų plastikų, smulkių daiktų, baterijų. Pernai buvo vienas kitas toks atvejis, tačiau tikrai nereikėjo skambinti pavojaus varpais. Tai, ką pamatėme šiemet vertė sunerimti. Naktį po kamštelių rinkimo Šiauliuose rašiau dalyviams laišką: “SOS!!! Kamšteliai turi būti švarūs ir be priemaišų!”

Mažeikiai.
Spalio 16 d. konkurso „Kamštelių vajus‘2014” dalyvių surinkti plastikiniai butelių kamšteliai buvo sveriami Mažeikiuose.
Mažeikiuose įsiminė keli dalykai – čia patyrėme tai, ko nebuvo kituose miestuose. Mus sutiko puikioji „Plasta“ firminės parduotuvės vedėja Ramutė ne tik su gera nuotaika, bet ir pačios surinktu maišu kamštelių – rinko visus metus ir laukė konkurso.
Mažeikiečiai atvežė puikių meninių darbų ir nepuikių kamštelių – tokių, kurių negalima rinkti. Kai kuriems konkurso dalyviams teko kamštelius perrinkinėti, netgi pyktis, susinervinus vežtis visus kamštelius atgal į savo įstaigą, ten pasitelkti visą kolektyvą ir išrinkti tuos, kurie netinkami perdirbimui. Džiugu, kad pabaigoje visi susipykę nusiramino ir visi kamšteliai buvo perrinkti.
Šiandien netinkami kamšteliai buvo tikrai opi problema, todėl dar kartą apie tai, kokie kamšteliai netinka ir kokie tinka:
Tinka spalvoti, kieti, neskaidrūs sulčių („tetrapakų“), CocaColos, alaus, vandens butelių, vadinamo HD plastiko kamšteliai. Tinka ir šampūno, jeigu yra raidelės HDPE arba tik HD, arba PE-HD.
Netinka skaidrūs, minkšti, lankstūs kamšteliai (nuo ploviklių, minkštiklių, šampūnų ant kurių yra raidytės PP, nuo margarino, majonezo, silkės indelių, šampano butelių ir t.t.).
Netinka jokie metaliniai kamšteliai, baterijos ir kiti neplastikiniai dalykai.
Jeigu abejojate, ar rastas kamštelis tinka perdirbti ir yra pagamintas is HD plastiko, tai geriau tokio kamštelio nedėkite.
Mažeikiuose buvo surinkta šiek tiek daugiau nei 600 kilogramų ir tai yra daugiau nei du kartus, palyginus su pernai metais.
Viso per tris dienas surinkta 3188 kilogramų ir kol kas konkurso lyderiais lieka Joniškio „Saulės“ gimnazija. Įdomu, ar spalio 17 d. Klaipėdoje juos kas nors pralenks?

Klaipėda – jau ketvirtasis miestas, kuriame spalio 17 d. vyko konkurso “Kamštelių vajus‘2014” finalas. Miestas didelis, tačiau kamštelių, palyginus su kitais, surinkome mažai – 469,9 kilogramus.
Konkurso dalyviai pristatė keletą puikių darbų. Vieno darželio auklėtojos iš Plungės mums atvežė nuostabų šviesaforą. “Kamštelių vajui” žalia šviesa” – taip tas darbas vadinasi. Plungėje daugybė žmonių užsidegę kamštelių rinkimu, todėl jos norėjo palaikyti mus, konkurso organizatorius ir tarsi įjungė mums žalią šviesą. Kad kitais metais vėl organizuotume.
Vakare, knygyne išgirdome vieną linksmą istoriją: “Per langą matosi plastiko konteineris. Dažnai matau, kaip viena moteris su kažkokiu pagaliu traukia butelius iš konteinerio, atsuka kamštelius ir meta butelį atgal.”
Taip, “Kamštelių vajus” jau nebe šiaip konkursas apie rūšiavimą ir ekologiją. “Kamštelių vajus” – tikra manija, turinti ligos požymių. Bet mums patinka būti šios ligos sukėlėjais, o žmonės nori būti užsikrėtę kamštelių virusu. Jie sako, kad tai juos sujungia, vienija, įneša į jų gyvenimą spalvų. “Kai darau su vaikais meninį darbą ir man trūksta juodo kamštelio, tai traukiu jį iš konteinerio negalvodama, kaip aš atrodau.” – pasakojo viena mokytoja.

Marijampolė
Šiandien, spalio 20 d. kamštelius rinkome Marijampolėje. Šiandiena – didelių nesusipratimų, nepasitenkinimo ir nemalonumų diena. Pavojaus varpais, kad pristatomi netinkami kamšteliai, pradėjome skambinti praeitą savaitę, trečiadienį Šiauliuose. Tikrai gailiuosi dėl kitą dieną Mažeikiuose įvykusios konfliktinės situacijos – auklėtojos nespėjo perskaityti vėlai vakare atsiūsto laiško, todėl tikėtis, kad pristatys tik tinkamus kamštelius buvo naivu. Manau, kad buvau ne teisi turėdama tokius lūkesčius, o jos buvo neteisios, nes tarp kamštelių buvo net baterijų. Tai reiškia, kad ne tik netinkamo plastiko pririnko, bet iš viso neperžiūrėjo to, ką maišuose surinkę vaikai sunešė. Tai ir yra bėda. Nuo pat pirmos konkurso dienos, beveik jau trys metai nuolat primenu – tai plastikinių butelių kamštelių konkursas. Visi kamšteliai turi būti švarūs. Ant savo galvos prisikalbėjau šiemet į taisykles įrašiusi, kad tinka ir šampūno buteliukų kamšteliai. Daugeliui tai leido manyti, kad tinka ir minkštiklių, ir skalbimo priemonių, ir margarino, ir silkės, ir begalės kitokių dangtelių, net ne kamšteliai.
Šiandien nuo pat ryto teko klausytis didžiulio nepasitenkinimo, kad daugiau nerinks, kad mums reikėtų džiaugtis, kad mokytojos iš viso dalyvauja. Bandėm gesinti užvirusias aistras, per dieną perrinkome šimtus kilogramų kamštelių. Šios dienos patirtis skaudi, bet pamokanti, dalinuosi išvadomis:
1. Konkurse dalyvaujama savanoriškai, todėl nereikia burnoti ir reikšti nepasitenkinimo, jeigu atvežėte netinkamus kamštelius ir juos tenka perrinkti.
2. Nereikia mūsų gąsdinti tuo, kad jūs daugiau nedalyvausite. Jūsų dalyvavimas, tai jūsų savanoriškas pasirinkimas. Organizatoriai jums nieko neskolingi.
3. Visus kamštelius būtina perrinkti. Normalu yra neišmanyti plastiko rūšių, tačiau privalu įsiklausyti į rekomendacijas ir nefantazuoti. Ant didesnių, nei butelių nuo gaiviųjų gėrimų, kamštelių paprastai būna raidelės HDPE arba PEHD – tokie kamšteliai tinkami. Jeigu rasite PP – netinka. Jeigu jokių raidžių nėra ir abejojate iš kokios rūšies plastiko pagamintas kamštelis, geriau dėkite jį prie netinkamų.
4. Nereikia pykti ir kaltinti organizatorių kabinėjimusi, jeigu perrenkant kamštelius randamos baterijos, pinigai, skalbinių segtukai, atsuktuvai, atidarytuvai, metaliniai kamšteliai, muilas ir daugybė kitų nęsamonių, kurios niekuo nepanašios į plastikinių butelių kamštelius.
5. Jeigu atvežate kamštelius, bet esate pamiršę prisiregistruoti, nekaltinkite organizatorių, kad neduoda prizų – prizai yra užsakyti ir pagaminti pagal prisiregistravusių komandų skaičių.
6. Vis tik nesmagiausia yra išgirsti, kai kažkas iš užsiregistravusių komandų jiems paskambinus, pasako, kad mes kamštelių neatvešim, nes mums nepatiko anksčiau rašyti laiškai ir bendravimo maniera.
7. Taip ir lieka neatsakytas klausimas, kaip paaiškinti kokie kamšteliai yra netinkami, tiems, kurie neprisiregistravo konkursui? Mes neturime jų kontaktų, jie negauna mūsų laiškų.
8. Šiandien ta diena, kai galvoji, kad siaubingai pavargai ir jeigu būtų visi tokie dalyviai, konkurso daugiau niekada neorganizuotum. Puiku, kad yra tokių, kurie džiaugiasi, noriai dalyvauja ir yra dėkingi už konkursą. Tokie dalyviai yra varomoji jėga.
Neskaniai nuriję Marijampolės kąsnį – buvo surinkta 1064 kg kamštelių, pasimokę visi iš savo klaidų, judėkime toliau. Rytoj Alytus.

Alytus
Kamštelius Alytuje priiminėjome spalio 21 d., tačiau rašau apie šią dieną tik dabar – likus vienai dienai iki finalo Vilniuje, norėjosi palikti šiokią tokią intrigą. Be to, tą vakarą Alytuje neturėjau interneto. Taip ir liko. Bet parašyti būtina. Nežinia ar paskaitę mano graudžią žinutę iš Marijampolės, ar iš įgimto nuoširdumo, tačiau Alytuje visi dalyviai buvo labai geranoriški, nuoširdūs ir džiaugėsi, kad iš viso gali dayvauti konkurse. Nei vienos komandos kamštelių beveik nereikėjo perinkti, visi atvežti buvo švarūs ir tvarkingi. Dirbti Alytuje buvo vienas malonumas. Konkurso dalyviai pedagogai, tarsi jausdami, kad greitai galiu „nutrūkti“ nuo krūvio ir kitų nepasitenkinimo, kuo nuoširdžiausiai mums dėkojo ir reiškė visokeriopą palaikymą. Dzūkeliai akių nekabimo ir buvo labai kuklūs. Jau prieš pat baigiant darbą viena komanda pristatė savo kamštelius, o dėl meninio darbo pasakė: „Mes turim bagažinėje, bet toks nelabai, net nenešėm. Gal jūs pati pažiūrėkit, jeigu bus geras, tai iškelsim.“ Nuėjau ir abstulbau pamačiusi fantastišką traukinuką! Kaip dabar jau aišku – nuskynusį konkurso laurus.
Tačiau net ir pati skaniausia sriuba būtų be druskos. Būtent Alytuje sutikome tą komandą, apie kurią galima sukurti anekdotą. Iš vienos mokyklos buvo prisiregistravusios net trys komandos. Galbūt ne visi, bet kai kurie taip daro, bandydami pergudrauti organizatorius – jeigu bus viena komanda, gaus 50 vnt. pieštukų, vieną knygą ir keturias padėkas, o jeigu prisiregistruos trys skirtingos klasės, tai gaus visko kart trys. Tikrai negaila duoti, jeigu kiekviena klasė surenka kad ir po penkiasdešimt kilogramų kamštelių. Šitas atvejis buvo kitoks. Pristatė tris maišelius, kuriuose buvo labai mažai kamštelių. Paraginau susijungti, tada dalyvautų kaip viena komanda ir kiekis gautųsi didesnis. Tačiau jie nesutiko. Mūsų svarstyklės fiksuoja svorį kas pusę kilogramo, todėl tiksliai pasverti buvo neįmanoma. Jie atsivežė savo svarstykles, maistines, kurios rodo gramus ir sveria iki trijų ar penkių kilogramų. Pasverėm. Buvo 3,4; 0,9 ir 1,4 kilogramo. Davėm vieną knygą, nepamenu jau kiek padėkų. Akių nedraskė, tačiau laukė mūsų automobilyje kol baigsim darbą, ir kai mes jau pakavomės išvažiuoti, priėjo ir prašė duoti dar vieną knygą. Juk prisiregistravo tai trys komandos iš vienos mokyklos. Nedavėm ne tik iš principo, nedavėm dėl to, kad taip yra nesąžininga kitų komandų atžvilgiu. Gautųsi, kad lygūs yra tie, kurie surinko tris šimtus kilogramų ir tie, kurie devynis šimtus gramų. Bet atsakyti visada nemalonu, todėl sėdome į automobilį su kartėliu. Taip pasūdę mūsų dieną dzūkeliai išlydėjo mus į Vilnių.
Pasikartosiu dar kartą, tačiau galbūt kituose konkursuose yra kitaip, bet „Kamštelių vajuje“ padėkos, dovanos dalijamos už nuopelnus, o ne už dalyvavimą. Viena iš pamokų, kurią išmokome šiemet ir būtinai pritaikysime kitais metais, jeigu konkursas vėl bus – dovanas ir padėkas dalinsime pagal surinktų kamštelių kiekį – kuo daugiau surinkai, tuo daugiau ar didesnes dovanas gauni.

Vilnius.
Per vieną dieną, spalio 22 d. turėjome sutikti, priimti, pasverti ir atiduoti dovanas, padėkas daugiau nei šešiasdešimčiai komandų. Mes dirbome penkiese ir būtume spėję viską atlikti be eilės, kuri susidarė, tačiau kai kurios komandos atvežė neperrinktus kamštelius. Konkursas vyksta treti metai, taisyklės nepasikeitė, tačiau dalyvių fantazija įsismarkavo, ir jie pradėjo rinkti begales kitokio plastiko. Tai lyg ir nebūtų baisiausia bėda, jeigu nebūtume aptikę baterijų, metalo, įvairių kitų šiukšlių. Prieš pristatant kamštelius būtina patikrinti, ką surinko ir sunešė vaikai! Todėl pristatymo punkte Vilniuje reikėjo visų mūsų jėgų ir darbo rankų perrinkti visus maišus, kurie buvo neperrinkti. Ypač gaila buvo tų, kurie su konkursu neturi nieko bendro – jie tik padarė paslaugą ir atvežė surinktus kamštelius, nes mokytoja, mama, žmona paprašė. Ir staiga, bac, vietoj to, kad dėkotų, nes žmogus gerą darbą padarė, jam sako: „Juos reikia perrinkti.“ Buvo tokių, kurie užstrigo mūsų punkte porai valandų, ar net pusdieniui. Nežinau, kokia kalba ir kokia forma pasakyti, pranešti, kad informacija, kurią siunčiame apie konkursą yra labai svarbi. Viena dalyvė, atvykusi į finalą, reiškė savo nepasitenkinimą: „Tiek daug laiškų per šį konkursą!” Klausiu, ar skaitėt, kas juose rašoma, tai atsainiai numojo ranka. Girdi, koks skirtumas, ką jūs ten rašote, svarbiausia dalyvauti. Į laišką apie tai, kad reikia perrinkti kamštelius, ji taip pat numojusi ranka, todėl visai natūraliai supyko, kai pasakėme, kad teks perrinkti juos dabar. Mane irgi apimtų neviltis, jeigu lieptų perrinkti kelis šimtus kilogramų kamštelių.Tačiau ir ateityje reikalausime, kad jie būtų švarūs ir tik HD plastiko: spalvoti plastikinių butelių kamšteliai. Jeigu bus kitaip, atvežus reikės perrinkti.

Konkurso organizavimas yra asmeninis mano pasirinkimas. Tai darau jau ne pirmus metus, daugeliu atvejų tikrai esu labai kantri ir tolerantiška, tačiau dažnai mane pedagogai vis tiek išmuša iš vėžių. Šiomis dienomis mane laiškais atakuoja viena atkakli ponia, visaip kaip norinti įrodyti, kokia aš neteisi buvau, nes pirmajame laiške, išplatintame gegužės mėnesį įstaigoms apie registraciją šių metų konkursui buvo tik keturi punktai: a, b, c ir d, o štai vėliau atsirado septyni. Jai nesvarbus mano išaiškinimas, kad pirmame laiške punkte „b“ buvo net keturi klausimai: atsakingo asmens vardas ir pavardė, adresas, telefonas, el.paštas. Vėliau tas punktas buvo suskaidytas į keturis. Tada atkaklioji ponia vėl prirašo man paklodę: „Betgi, ogi, vis dėlto… jūs pirmame laiške nerašėte, kad reikia surašyti tris asmenis, kuriems reikės padėkų, o štai antrame parašėte…“ Ir būtinai man parašo diagnozę: „Matyt tikrai kažkas nutiko jūsų gyvenime“ ir dar pamoko kaip gyventi: „Bet nereikia teršti krašto, kuriame gimėte ir gyvenote. Sutinku, kad mūsų švietimo sistemą reikia keisti iš esmės, tada ir mokytojas pasikeis“.
Tokių laiškų per pusę paskutinių metų gavau ne vieną, ir kartais, kaip ir dabar, aš įsiveliu į kažkokias svetimas istorijas, pergyvenu dėl jų, jaučiuosi kalta. Taip ir norisi tai atkakliai ponia atsikirsti: „Taip, atsitiko. Žinokit, kai buvau maža, mane labai mušė, mokykloje tyčiojosi, todėl dabar esu smarkiai psichologiškai traumuota ir terorizuoju visas mokytojas, kiekvienai prirašau skirtingų sąlygų, supainioju jas, reikalauju išplauti ir perrinkti kamštelius ir dar verčiu skaityti konkurso taisykles ir informacinius laiškus.“
Aš labai noriu suorganizuoti viską idealiai, bet nepavyksta. Todėl net neslėpsiu, kad dažnai turiu išankstines neigiamas emocijas ir jeigu vos tik įvairavusi pro duris mokytoja su maišais kamštelių pradeda kelti reikalavimus, man iš karto įsijungia mygtukas: „Ginkis, tave puola.“ Ir aš ginuosi. Galėčiau ramiai, be emocijų paaiškinti dar kartą, ir jokio konflikto nebūtų, bet dažnai negaliu dėl to, kad jau turiu blogų išankstinių nuostatų dėl to, kad tikrai nėra lengva ir paprasta viską suorganizuoti sklandžiai, dėl to, kad dirbu labai sunkiai ir daug, kad krūvis yra didžiulis. Yra tokių pedagogių, kurios supranta ir palaiko, jos sako, kad gėda už kitas mokytojas, kai kartais aš parašau ir pakomentuoju laiškus ar klausimus, kuriuos gaunu. Šiemet tikrai jaučiau didžiulį palaikymą ir supratimą, didžioji dalis dalyvių vertina mano darbą ir pastangas, supranta, kad tokį konkursą suorganizuoti nėra lengva. Tačiau tikrai ne visi, yra tokių, kurie galvojo ir galvos, kad aš esu kažką jiems skolinga. Savo laiškais ir skambučiais reikalaus dėmesio, išskirtinių teisių, uždavinės man kvailus klausimus, mėtys telefoną vos išgirdę prašymą dėstyti savo problemą greičiau, nes aš esu Londone (jos mano, kad jeigu aš Londone, tai joms reikės mokėti brangiai už skambutį, todėl meta ragelį. Ne, joms nereikės, nes skambina man į LT numerį, mokėsiu tik aš už priimtą užsienyje skambutį).
Kartais svarstau pradėti daryti juodus sąrašus. Per tris metus esu diskvalifikavusi vieną komandą. Tam buvo daug priežasčių: asmeninis mano teroras laiškais, gąsdinimai ir grasinimai, šmeižtas viešoje erdvėje. Tiek prisidirbęs pilietis, ramia sąžine bandė vėl registruotis šiemet, tačiau aš jo neįtraukiau į dalyvių sąrašą. Jis pagrasino, kad apskųs mane Lygių teisių ir galimybių tarnybai. Kažkuri mokytoja šiemet grasino: „Mes skambinsim į Vilnių!“ Kai paklausiau, kam jos tame Vilniuje skambins, atsakė, kad ras kam. Deja, gal kai ką nuliūdinsiu, tačiau nėra tokios instancijos, kuriai galėtų mane apskųsti ir net nėra kam skambinti aukščiau.
Labiausiai gaila tų vaikų, kurių mokytoja laiku nepriregistravo komandos, ir jie liko be dovanų. Juk kamštelius pristačiusi mokytoja ir grįžusi pas vaikus tuščiomis rankomis vargiai pasakė, kad atsiprašau, vaikai, bet čia aš pati neapsižiūrėjau. Vaikams mokytoja pranešė, kad organizatoriai nieko nedavė, ir kalti vis tiek liekame mes. Galvoju, gal nebepriimti neprisiregistravusių komandų kamštelių? Nežinau, kaip išspręsti šią problemą. Turėjome prizų užsakę papildomai, buvo tokių, kurie pavėlavo prisiregistruoti, bet pranešė, kad atvažiuos, tačiau buvo ir tokių, kurie mus nustebimo šimtais surinktų kilogramų kamštelių tą pačią surinkimo dieną. Ir būtent tokie pyksta labiausiai. Ant tokių pykstu ir aš. Jie, kad nieko negauna, kad reikia perrinkti, o aš pykstu dėl to, kad jos meluoja. Žiūri man į akis ir meluoja. Kartais žiūrėdama į akis pedagogė man „kabina makaronus“, kad laiške, kurį gavo iš organizatorių (ji nesuveda, kad čia aš ta pati, kuri rašė ir dabar kamštelius sveria) buvo ne taip parašyta, kaip aš dabar sakau, ir ji tikrai žino, kas ten buvo parašyta. Tada aš išverčiu savo veizolus ir sakau: „Žinau, kas buvo ten parašyta, nes pati tuos laiškus ir rašau.“
Tokie tie konkurso organizavimo juodieji užkulisai. Ačiū Dievui, šiemet juodulių buvo daug mažiau nei pernai. Ir, pasibaigus šių metų konkursui, man nesinori nukritus ant grindų, trankyti kojomis ir rankomis, ir garsiai rėkti: „Viskas, daugiau niekada, niekada neorganizuosiu jokio konkurso mokykloms!” Situacija daug geresnė, tačiau dar yra kur tobulėti, siekti susiklausymo, tolerancijos ir dėkingumo vieni kitiems. Svarbiausia, kad niekas niekam nieko neskolingi. Aš organizuoju, nes man patinka, ir taip pati nusprendžiau, jūs dalyvaujat, nes jums patinka ir patys nusprendėte.
Geras visiems nebūsi, kad ir kaip stengtumeisi. Suprantu, kad ir ateityje neišvengsiu akių kabinimo, susireikšminimo, reikalavimų, bet nuoširdžiai tikiu, kad tokių bus mažiau.

Konkurso „Kamštelių vajus‘2014” rezultatai
I vieta. Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla surinko 413 kg
II vieta. Utenos Krašuonos progimnazija 390 kg (pernai surinko 523 kg ir buvo pirmi, užpernai buvo antri, surinko 101 kg)
III vieta. Kauno J. Grušo meno vidurinė mokykla 324 kg (pernai buvo antri, surinko 352 kg)

Vilniaus “Ryto” progimnazija 246 kg
Vilkaviškio ,,Ąžuolo“ progimnazija 240 kg
Mažeikių m. l-d „Bitutė“ 239 kg
Radviliškio Gražinos pagrindinė mokykla 192 kg
Alytaus lopšelis darželis “Du gaideliai” 186 kg
Panevėžio pradinė mokykla 170 kg
Vilkaviškio r. Alvito pagrindinė mokykla 167 kg
Panevėžio Skaistakalnio pagrindinė mokykla 130 kg
Simono Daukanto progimnazija 127 kg
Vilniaus m. “Ateities” vidurine mokykla 124 kg
Alytaus šv. Benedikto gimnazija, 3b klasė 116 kg

Meninių darbų iš plastikinių butelių kamštelių apdovanojimai
1. Šeduvos lopšelis-darželis, 3-6 m. vaikai -mozaikos ant pavėsinių darželio kieme.
2. Lazdijų r. Kučiūnų mokykla – “Traukinukas”.
3. Rusnės specialioji mokykla, meninė kompozicija “Plauk laiveliai per marias”.
4. Trakų r. Paluknio vid. m-kla, “Eko dviratis”.
5. Vilnius International Meridian school – “Barbora Radvilaitė”.
6. Panevėžio K. Paltaroko gimnazija – “Yrimas”, “Jūra, išmesk mane į krantą”.
7. Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija – “Mandala”.
9. Radviliškio Gražinos pagrindinė mokykla, 5 b kl. – “Gamtos širdis” (Obuolys).
10. Klaipėdos m-kla/lopšelis-darželis “Žiogelis” – “Išsaugokime jūrą mūsų vaikams”.
11. Marijampolės Degučių mokykla-darželis – “Smauglys”.

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.