Jakucionyte.lt

Home Kamštelių vajus 61. Kamštelių vajus. Kodėl aš jį organizuoju?

61. Kamštelių vajus. Kodėl aš jį organizuoju?

0
61. Kamštelių vajus. Kodėl aš jį organizuoju?

Kartais savęs to klausiu. Na, gan dažnai. Manau, kad klausimą „Kodėl aš jame dalyvauju?“ užduoda ne viena azartiškai į konkursą įsitraukusi mokytoja ar darželio auklėtoja. Pabandysiu atsakyti sau. Galbūt tai bus atsakymas ir kai kuriems konkurso dalyviams.
Aš nuolat stebiuosi, kodėl „Kamštelių vajus“ taip prigijo ir sparčiai auga. Tarsi kokia sėkla dykumoje. Dykumoje todėl, kad mes išpopuliarinom konkursą be jokios reklamos. Niekas per TV ar radiją įtikinamai ir daugybę kartų nekartojo, kad reikia rinkti kamštelius. Tačiau juos renka ir konkurse dalyvauja tūkstančiai žmonių Lietuvoje. Man šio konkurso paplitimas yra visiškas pavyzdys apie tai, kad jeigu idėja gera, paprasta, smagi, tai ji plinta ir be reklamos, iš lūpų į lūpas. Daugybė vaikų ir suaugusių renka kamštelius kartais net nežinodami kaip veikia visas konkurso aparatas ir nesigilindami į tai, nei kas, nei kam jį orgnizuoja. Visas konkursas – kaip didžiulis skuzdėlynas, kuriame milijonai skruzdėlių neša po šapelį. Pas mus tūkstančiai neša po kamštelį.
Taigi, kodėl aš jame dalyvauju?
Dėl pinigų? Azarto? Įtakos? Garbės? Tikrai ne. Nei dėl vieno. Su pinigais striuka visada. Pirmaisiais metais, kai vyko konkursas, buvau ką tik išsiskyrusi, palikta su keturiais mažamečiais vaikais, nedirbanti mama. Norėjosi nagus nusigraužti, kad paskelbiau konkursą dar prieš šeimos griūtį, o paskui nebebuvo kaip jį atšaukti – reikėjo suktis kaip išmanau. Neturėjau jokių normalių prizų, padėkas spausdinau už savo pinigus. Taupiau kiekvieną ir gailėjau, kai mokytojos paprašydavo dviejų. Juk viena padėka, viena spalvota kopija kainavo tada apie du litus, šimtas kopijų – du šimtus litų. Skaičiavau kiekvieną centą ir tada man du litai buvo labai daug. Turbūt iki gyvenimo galo nepamiršiu vieno skambučio, pasibaigus konkursui. Visa baisiai apsikriokus (apsiverkus) gulėjau ant sofos savo namuose Gerviniuose, vis bandydama rasti išeitį iš susidariusios šeimyninės situacijos. Buvo taip beviltiška, kad turėjau jėgų ir fantazijos tik paverkti iš nevilties. Konkursas buvo jau pasibaigęs. Šiaip ne taip, iš paskutinių pinigų atspausdinau padėkas, surinkau ir išdalinau kitus prizus. Man tikrai buvo gėda, nes neturėjau ką duoti daugybei vaikų, bet tuo metu nieko negalėjau pakeisti.
Taigi, guliu, verkiu, nežinau, kaip keturis vaikus išmaitinti, kaip toliau gyventi. Man skambina ir sako:
– Mes čia konkurse dalyvavom.
– Taip?
– Tai mes, žinokit, ketvirti.
– Taip, klausau jūsų, konkursas jau baigėsi, prizai, padėkos išdalinti. Ketvirtai vietai nieko nebuvo numatyta.
– Bet mes ketvirti. Vaikai taip stengėsi, rinko, o nieko negavo.
– Taip, tai ką jūs man siūlot dabar daryti?
– Tai duokite ką nors! Vaikams nors kokį saldainį nupirkite!
Ir tada aš nesusilaikiau, nes tokie skambučiai ir prašymai buvo taip užknisę, todėl atsakiau:
– Miela ponia, aš esu vieniša keturių vaikų motina. Ką galėčiau jūsų vaikams duoti? Jeigu jūs norite, kad aš iš savo atimčiau paskutinį duonos kąsnį ir nupirkčiau jūsų vaikams saldainių, tai aš galiu taip padaryti.
– Ačiū labai! Kitą kartą kai paskelbsite konkursą mes BŪTINAI jame DALYVAUSIM! – su didžiausiu pasipiktinimu išrėžė ir trenkė telefono ragelį.
Nežinau, ar ji dalyvavo konkurse kitais metais. Galėjau atsekti pagal sąrašus, bet to nepadariau. Po pirmų metų konkurso prisiekiau sau, kad daugiau neorganizuosiu, nes tai labai vargino, daug kartų kažkas „kabino akis“, reikalavo, reiškė pretenzijas.
Bet kitais metais taip susiklostė aplinkybės, kad vėl paskelbiau konkursą. Turėjau jau daugiau rėmimo pinigų, „Žaliasis taškas“ nupirko normalius prizus ir padengė organizacines išlaidas, nieko nepirkau iš savų pinigų.
Antrais konkurso organizavimo metais (2013) supratau, kad didžioji dalis pedagogių, kurios dalyvauja konkurse tikrai nesusigaudo kaip viskas vyksta, jaučiasi pasaulio bambomis, ir aš labai pavargau nuo jų priekaištų. Tačiau nustebino rezultatai. Nustebino tų pačių pedagogių azartiškumas, užsidegimas. Tada supratau, kad mes visi turime mokytis. Mažais žingsneliais suprasti vieni kitus. Kad turiu joms aiškinti, rašyti, papasakoti, kaip viskas vyksta. Žinau, kad tie mano aiškinamieji laiškai daug ką užkniso, kad kai kas net atsisakė dalyvauti konkurse, nes nepatiko mano tonas ir bendravimo būdas. Tais metais jau gyvenau Londone ir pati nevažiavau per visą Lietuvą kamštelių rinkti, todėl tiesioginių priekaištų dėl prizų ir padėkų girdėjau mažai – tai išklausė kiti. Bet pasibaigus konkursui vis tiek ir vėl prisiekiau, kad daugiau neorganizuosiu. Nes nežinau kodėl tai darau, nes tai per sudėtinga man padaryti, gyvenant ne Lietuvoje. Netgi draugių prašiau: „Maldauju, kai ateis pavasaris ir aš vėl užsimanysiu skelbti „Kamštelių vajų“ priminkit man, kad aš prisiekiau to nedaryti.“
Bet atėjo dar vienas pavasaris ir pernai gegužę aš vėl paskelbiau konkursą. Net nepamenu kokia buvo priežastis. Galbūt jau tada dalinai atsakiau sau į klausimą kodėl aš tai darau?
Tai mano viltis ir ryšys su Lietuva. Darau tai dėl pokyčio, dėl švaros, ekologijos ir rytdienos Lietuvoje. Dėl iššūkio pačiai sau. Tai mano duoklė šaliai, kurioje gimiau.
Jau treti metai gyvenu vienoje iš išsivysčiusių pasaulio šalių, Jungtinėje Karalystėje. Taip jau nutiko, kad tik emigravusi daugiau nei metus dirbau darbą tiesiogiai susijusį su šiukšlių rūšiavimu ir perdirbimu – ieškojau ir pirkau plastiką perdirbimui. Buvau dešimtyse rūšiavimo vietų ir skirtingų įmonių visoje JK ir Airijoje. Ir buvau pasibaisėjusi jau prigijusių rūšiavimo tradicijų galutiniu rezultatu. Dažniausiai žmonės čia meta viską į vieną maišą: popierių, plastiką, stiklą ir metalą. Visa šita košė makalošė yra rūšiuojama ne rankomis, kaip Lietuvoje, o didžiulėmis mechanizuotomis rūšiavimo linijomis: magnetai ištraukia metalą, oru išsiurbiamas plastikas, išpurtomas popierius. Bet galutiniame rezultate gaunama ir milijonai tonų mišrių šiukšlių kratinio, kuris susideda iš mažų, skirtingų gabalėlių popieriaus, plastiko. Tokio mišinio, kurio jau niekas neišrūšiuos, jis niekam netinka, tik į sąvartyną. Tai reiškia, kad aš namuose stengiuosi, rūšiuoju, bet tai tikrai mažai duoda naudos tam, kad mano išrūšiuotos šiukšlės pasiektų perdirbėją. Labai didelė jų dalis vis tiek pasiekia tik sąvartyną. Patikėkit, mano motyvacija rūšiuoti Londone yra daug mažesnė, nei buvo gyvenant Lietuvoje. Nes esu buvusi ir Lietuvos rūšiavimo įmonėse. Ten rūšiuoja beveik rankiniu būdu ir nei viena įmonė Lietuvoje neturi tokių mechanizuotų linijų kokias mačiau JK ar Airijoje. Lietuvoje tiesiog nėra tokio kiekio išrūšiuotų šiukšlių.
Taigi, Lietuvoje dar nėra taip toli pažengta, kad būtų padarytos tokios didžiulės sisteminės klaidos, kurių būtų neįmanoma ištaisyti. Todėl viena iš mano priežasčių, kodėl organizuoju „Kamštelių vajų“ yra tikėjimas, kad Lietuvoje daug ką galima nuveikti mokant rūšiuoti ir diegiant šiukšlių rūšiavimo įgūdžius ir sistemą.
Kaip to mokomasi per šį konkursą? Pirmiausia mokomės atskirti skirtingus plastikus, nes konkursui tinka tik HDPE (aukšto takumo) plastiko kamšteliai. Netinka PP, PET ir kt. plastiko lydiniai. Plastikas yra žymimas raidėmis ir skaičiais: PET 1, HDPE 2, PVC 3, LDPE 4, PP 5, PS 6, kitoks plastikas 7-19. Labai išsamiai apie pakuočių ženklinimą galima paskaityti čia, tačiau paprastam žmogui, norinčiam rūšiuoti galima ir pasimesti tarp daugybės ženklų, raidžių ir skaičių. Todėl rekomenduoju mokytis po truputį, vis gilinant savo žinias.

Pradžiai visi turi žinoti, kad skaidraus plastiko gaiviųjų gėrimų butelis yra iš PET, o kamštelis iš HDPE. Tai skirtingos plastiko rūrys, kurios yra perdirbamos visiškai skirtingomis technologijomis ir skirtingose gamyklose. Ir jie negali būti maišomi vienas su kitu. Jeigu paliekate kamštelį ant butelio tam, kad jis liktų suspaustas tik dėl vietos taupumo konteineryje, tai ne tik kad nieko nesutaupote, bet dar labiau padidinate perdirbimo kaštus. Nes rūšiuotojas turi atskirti kamštelį nuo butelio ir išvežti juos į skirtingas perdirbimo gamyklas. Užsienyje yra specialūs baseinai, į kuriuos supilami sukapoti plastiko buteliai. Juose visi PET butelių gabalėliai nusėda į dugną, o HDPE kamšteliai iškyla į paviršių, jie nugraibomi ir vežami perdirbėjui, bet Lietuvoje tokių basienų nėra ir tai daroma rankiniu būdu. Esu kartą sutikusi vaikiną, kuris dirbo Naujojoje Vilnioje rūšiavimo įmonėje. Kai paklausiau, ką jis konkrečiai ten veikia, atsakė: „Atsukinėju kamštelius nuo butelių.“ Štai taip! Toks jo darbas. O aš esu daugybę kartų girdėjusi, kad žmonės specialiai užsuka kamšteliu suspaustą butelį, kad konteineryje vietos mažiau užimtų. Tai didelė klaida.
Dar viena klaida, kurią daro beveik kiekvienas – manymas, kad daugiasluoksnį plastiką taip pat perdirba. Daugiausluosnis – tai toks plastikas, kuris padarytas iš kelių skirtingų plastiko rūšių ir nėra tokio perdirbimo proceso, kuris galėtų juos atskirti. Iš daugiasluoksnio plastiko yra pagaminti visi vakuminiai įpakavimai. Jeigu šonuose, kur yra suspausta pakuotė, randate mažus kvadračiukus, tokį plastiką galite iš karto mesti į nerūšiuojamų šiukšlių konteinerį – jis daugiau niekur nebetinka, o pakliuvęs pas plastiko perdirbėją jam tik trukdo ir apsunkina visą perdirbimo procesą – tokius plastikus jie turi išrinkti ir išvežti į sąvartyną.

Taigi, kokie kamšteliai yra tinkami konkursui “Kamštelių vajus”?
Tinkami yra visi kieto plastiko, neperšviečiami, spalvoti HDPE kamšteliai nuo gaiviųjų gėrimų ir vandens. Kai kurios talpos ir buteliai turi iš HD plastiko pagamintus dangtelius ir kamštelius, tačiau ant jų turi būti parašyta dvi raidės HD, arba keturios raidės HDPE,  arba skaičiukas „2”. Netinka lankstūs, skaidrūs kamšteliai ir dangteliai (nuo majonezo kibirėlių, šampano, stiklainių), netinka kamšteliai nuo skalbiklių ir ploviklių ant kurių yra raides PP ar bet kokios kitos raidės ir skaičiai. Kaip jau minėjau, Lietuvoje nėra galimybių tokius kamštelius išplauti, nes tai labai smulki šiukšlė, todėl visi surinkti kamšteliai turi būti švarūs ir be jokių šiukšlių.

Daug teorijos pradedančiam rūšiuoti ar vaikui, tačiau aš tikiu, kad tai reikia daryti nuo pat mažų dienų. Formuoti ne bet kokius, o teisingus rūšiavimo įgūdžius ir didinti bendrą išprusimą apie rūšiavimą ir perdirbimą. Tai vienas iš atsakymų į mano pačios klausimą, kodėl aš organizuoju „Kamštelių vajų.“ Negyvenu Lietuvoje, bet ją myliu ir man rūpi kokia bus jos rytdiena. Tikiu, kad vieną dieną čia grįšiu gyventi. O Lietuvoje, palyginus su kai kuriomis pasaulio šalimis gamtos tarša yra tikrai nedidelė. Norisi, kad taip ir liktų.

Dar viena svarbi priežastis, kodėl aš tai darau –  gaunamas palaikymas iš konkurso dalyvių ir akivaizdžiai jaučiamas požiūrio pasikeitimas. Kartais juokauju, kad man dabar jau tikrai daug lengviau organizuoti šį konkursą, nes šimtai mokytojų dalyvauja ne pirmus metus ir aš jas „išsiauklėjau.“ Na, jos žino konkurso taisykles, klauso rekomendacijų, jau geba sklandžiai prisiregistruoti ir svarbiausia, kad mane labai labai palaiko, jaučia didelį dėkingumą ir nuolat dėkoja už tai, kad organizuoju šį konkursą. Aš tai labai vertinu ir tai mane veda pirmyn. Skatina konkursą dar labiau plėsti – pernai kamštelius rinkome septyniuose miestuose, o šiemet spalio mėnesį finalas vyks jau dvylikoje Lietuvos miestų. Juose bus įrengti kamštelių surinkimo punktai: Spalio 6 d. Utena, Spalio 7 d. Panevėžys, Spalio 8 d. Joniškis, Spalio 9 d. Mažeikiai, Spalio 12 d. Plungė, Spalio 13 d. Šilutė, Spalio 14 d. Kelmė, Spalio 15 d. Kaunas, Spalio 16 d. Marijampolė, Spalio 19 d. Alytus, Spalio 20 d. Druskininkai, Spalio 21 d. Vilnius.

Suorganizuoti dvylika renginių skirtinguose miestuose, susitarti su savivaldybėmis, pasirūpinti keturių organizatorių maitinimu, nakvynėmis, transportu, įrengti ir išardyti renginio vietą, nes renginiai vyks lauke, kasdien kitame mieste, išdalinti padėkas ir prizus, atrinkti geriausius meninius darbus, išvežti iš kiekvieno miesto surinktus kamštelius – patikėkit, tikrai yra ką veikti. Todėl laukia įtemptas spalio mėnuo. Pati važiuosiu per visą Lietuvą, būsiu kiekviename mieste, nes noriu sutikti tuos žmones, dėl kurių visa tai darau. Ir aš laukiu spalio, nes rezultatai kaskart nustebina, kad ir kaip būčiau nusiteikusi. Pernai surinkom beveik aštuonias tonas kamštelių. Tai nerealus skaičius ir kiekis! O viskas prasidėjo tarsi žaidimas nuo vieno kamštelio. Tarsi nuo vieno akmenuko įmesto į vandenį ir jo sukeltų ratilų, kurie nuvilnija per visą balą, ežerą. Taip nuvilnijo ir vilnija žinia apie mūsų konkursą. Kiekvienais metais sukeldama vis didesnes bangas.

Dažnai manęs klausia, kodėl šitas konkursas tapo toks populiarus. Esu girdėjusi begales keisčiausių istorijų: kaip moteris su lazda traukia iš konteinerio butelius ir, nusukusi kamštelius, meta juos atgal. Esu girdėjusi apie tai, kad šiam konkursui susibūrė visas miestas ar bendruomenė, kad kamšteliams skirtas indas stovi net teisme. Esu ne kartą gavusi džiugių laiškų, kad konkursas toks geras, kad tinka net pijokams – jie irgi gali kamštelį nuo alaus „bambalio“ ne mesti po suoliuku parke, o dėtis į kišenę. Man atrodo, kad žmonės dalyvauja šiame konkurse, nes jiems reikia vilties, tikėjimo, kad rytojus bus šviesesnis ir lengvesnis. Daugelio Lietuvoje gyvenimas yra sunkus ir varginantis, daug kas nusivylęs valdžia, sistema, tuo, kad galai nesueina kiekvieno mėnesio gale. Žmonėms norisi kažko paprasto, lengvo ir aiškaus – kaip žaidimo. Kur daug nereikia galvoti, kur jautiesi kažko didelio ir prasmingo dalis, kur gali žaisti tiek, kiek nori ir sugebi – gali tik rinkti kamštelius namuose, gali eiti tai daryti į mišką, o gali ir sutelkti visą mokyklą, kaimą ar savo miestą. Taigi, žaiskime. Nes tai ir mano žaidimas. Jame nėra politikos, jame nėra atsakomybės sistemai, įsipareigojimų valdžiai. Esu įsipareigojusi tik konkurso dalyviams ir sau.

Taigi, šių metų konkurso „Kamštelių vajus“ startas ir mūsų visų žaidimo pradžia bus skelbiama Balandžio 23 d. 16 val. prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) (Konstitucijos pr. 25, Vilnius). Čia vyks meninė – socialinė akcija „Augu koks?“. Bus atidengtas trijų skulptūrų – Niekučių šeimos ansamblis. Tai iš vielos tinklo pagamintos tuščiavidurės skulptūros, kurios bus užpildytos plastikiniais butelių kamšteliais. Skulptūras kuria kitokio dizaino studija „Absurdo idėjos“, kuri yra nuolatinis įvairių aplinkosaugos akcijų kūrėjas ir organizatorius. Šios studijos įkūrėja, Niekučių šeimos kūrėja, dizainerė Jurgita Jakubauskaitė yra kasmetinė mūsų konkurso  meninių darbų vertinimo komisijos narė. Jurgita sako: „Man svarbu kaip gyvensime ir ką valgysime rytoj, kokiame mieste augs mūsų vaikai. Niekučių šeimos skulptūrų ansamblis labai simboliškas. Šeimoje bus ir nėščia moteris, kurios pilvas bus pripildytas plastikinių butelių kamštelių ir mažas vaikas. Kokia tų vaikų ateitis? Koks pasaulis juos sups užaugus? Apie tai reikia galvoti dabar. Prisidėti kuo gali. Jeigu negali sukurti visa keičiančio ekologijos projekto, tai bent numestą plastikinį butelio kamštelį pakelti tikrai gali.“

Ateikite į renginį, atsineškite saują kamštelių ir pradėkite žaisti drauge su mumis.

Facebook Comments Box

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.