Jakucionyte.lt

Home Kamštelių vajus 74. Kamštelių vajaus aidai ir dėkingumo laiškas Lietuvos pedagogamas

74. Kamštelių vajaus aidai ir dėkingumo laiškas Lietuvos pedagogamas

4
74. Kamštelių vajaus aidai ir dėkingumo laiškas Lietuvos pedagogamas

Ar kas nors iš manęs galėjo tikėtis, kad aš kada nors taip pavadinsiu savo dienoraščio įrašą??? Aš ir pati nesitikėjau, bet dėkosiu ne visiems, tik tiems, kurie dalyvavo konkurse „Kamštelių vajus’2015”.  Pasibaigus konkursui jaučiuosi taip pakylėta, kad turiu visiems papasakoti kokie pokyčiai atsitiko per keturis „Kamštelių vajaus“ organizavimo metus. Gavau kelis komentarus apie tai, kad iš šalies mūsų šių metų kelionė per Lietuvą atrodė beprotiška, kad mums buvo šalta, sunku, užkniso mokytojos, kurios melavo, vargino neperrinkti kamšteliai, nakvynė vis kitoje vietoje. Išgirdau ir „Aš taip galėčiau padaryti tik už labai daug pinigų.“ Noriu pasidalinti savo įžvalgomis ir pastebėjimais.

Po pirmojo konkurso finalo jaučiausi išsunkta, kaip citrina, pavargusi nuo reikalavimų kažką duoti kone kiekvienam, kuris rinko kamštelius, jačiausi taip, lyg būčiau visiems skolinga už tai, kad sugalvojau ir organizavau konkursą. Pykau ant pedagogių, kad jos melagės, beraštės, stokoja net minimalaus kompiuterinio raštingumo. Tada prisiekiau, kad tai pirmutis, bet ir paskutinis „Kamštelių vajus“.

Antraisiais metais konkursą organizavau tik dėl to, kad gavau pinigų prizams iš „Žaliojo taško“ ir prie sienos rėmė tuometinis konkurso informacinis rėmėjas „Lietuvos žinios“. Aš visom išgalėm priešinausi elektroninei registracijai (užpildant google anketą), bet LŽ prižadėjo vykdyti registraciją, prie to vasarai pasodino praktikantą ir rudeniop gavau sąrašą dėl kurio ilgai keikiausi: prisiregistruota po tris ar keturis kartus, neteisingi duomenys ir t.t. Antraisiais konkurso metais tarp mokytojų ir auklėtojų atsirado viena kita kamštelių maniakė – tyliai dirbo savo darbą ir atvežė šimtus kilogramų kamštelių. Jau tada jų akyse mačiau ne tik pasididžiavimą tuo, ką padarė, bet ir supratimą manęs asmeniškai. Tada mes atpažinome vienos kitų lengvą pamišimą, atpažinome tokia tokią… Marytė Z., Jurgita M., Laimutė L., Vida T…. Tada supratau, kad dar yra Mokytojų, kuriems rūpi daugiau, nei nueiti į darbą ir gauti atlyginimą, jie nori ir gali daugiau, nei būti labai labai geru pedagogu ir draugu. Bet jų buvo tiek nedaug ir tas skolingojo jausmas manęs vistiek ilgai neapleido.

Trečiais konkurso metais nustojau vaidinti didelią organizaciją, rašyti laiškus nuo oranizatorių įstaigos ir papasakojau visiems savo istoriją. Kad aš viena, kad organizuoju savo gera valia, savanoriškai, kad gyvenu Londone ir daugiau jau nebenoriu tiek laiko palikusi vaikus ten, organizuoti konkursą čią, Lietuvoje. Tačiau negalėjau sustoti, nes mačiau šimtus įkvėptų vaikų. Jie dalyvavo konkurse ir labai džiaugėsi, kad toks yra. Ta milžiniška banga iš pačios apačios, iš vaikų, įkvėpė ir ginė mane konkursą paskelbti dar vieniems metams. Tada jaučiau didelį dėkingumą visoms pedagogėms, kurių komandos pristatė daugiau nei dvidešimt ar penkiasdešimt kilogramų kamštelių ir nerūgojo, kad juos reikia perrinkti. Žinau, ką reiškia surinkti daugiau nei dešimt kilogramų. Žinau, kad reikia įtraukti vaikus, jų tėvus, organizuoti bendruomenę, sujungti, skatinti, raginti, kontroliuoti, perrinkti, kažkur vežti. Todėl jaučiau didelį dėkingumą visoms, kurios tai darė su malonumu, o ne pasipiktinusios ir nelaimingos. Pastarąsias siutino mano laiškai su prašymais perrinkti kamštelius, laikytis tvarkos. Kai kurios net atsisakė atvežti kamštelius, nes nepatiko mano laiškai ir bendravimas.

O kas atsitiko ketvirtaisiais konkurso metais tai yra visiškai nerealu ir netikėta. Šiandien esu įkvėpta tų pačių pedagogių dėkingumo ir noro prisidėti, savavorystės ne tik savo įstaigoje, bet ir prie viso konkurso organizavimo. Šiandien esu įkvėpta, nes kasdien vis dar gaunu dėkingumo laiškus už tai, kad šis konkursas yra. O laiškai ir skambučiai su prašymais kada gali atsiimti prizus, įvairiais paklausimais yra labai mandagūs ir nuoširdūs, ne reikalaujantys ir pikti. Per šių metų konkursą atsitiko taip, kad pagaliau daugelis suprato, kad aš jiems nieko nesu skolinga, suvokė, kiek mano pastangų ir energijos reikia, kad konkursas įvyktų ir, kad kiekvieno mūsų dalyvavimas konkurse yra geranoriškas, laisva valia, o tai supratę tarsi užlipo dar vienu laipteliu sąmonigumo link – jos ne kartą manęs klausė „Ar galiu kuo nors padėti? Prisidėti?“ Kai kurios nešė mums dovanas, maitino, rūpinosi, drauge buvo visą dieną renkant kamštelius jų mieste ir visa mano kelionė per Lietuvą įgijo kažkios misijos prasmę. Mano gyvenimo misijos. Kai prisimenu pirmus metus, tą skolingojo jausmą, tuos reikalavimus kažką duoti ir galvoju apie tai, kaip viskas vyksta šiemet, tai tikrai jaučiu milžinišką pokytį, progresą, sąmoningumo padidėjimą. Iki šiol man rašo ir rašo dėkingumo laiškus, klausia, ar bus kitais metais konkursas. Kaip galėčiau jį sustabdyti?

Šiemet konkurse atsirado ambasadorės. Moterys, kurioms reikia daugiau nei įprasminti save pedagoginėje ar darbinėje veikloje. Moterys, kurios aukoja savo laiką, energiją vardant švaresnės žemės, vardan vaikų ateities, vardan bendro tikslo. Skamba labai pompastiškai, bet taip yra. Jos tai daro savanoriškai, kiekviena savo mieste, kiekviena taip, kaip sugeba ar mano geriausia. Viena išūžia galvą savo miesto merui, kad duotų paramos 300 eurų, kita atsispausdina ir dalina konkurso skelbimus, trečia kas savaitę savo mieste organizuoja renginius ir suburia visą komandą. Ta pati eina į vandens pramogų parką ir išprašo išmaudyti dvi nugalėtojų klases. Ne sau juk – konkurso, visų labui. Stebiu jas ir besąlygiškai džiaugiuosi jų savanoryste. Ta tikra savanoryste savo šaliai ir savo vaikams. Ne ta savanoryste egzotiškoje šalyje, ne ta, apie kurią rašo spalvingi žurnalai, o tokiai apie kurią niekas neparašys, neminės, nepagirs ir medalio nepakabins. Ir stebėdama jas aš ne tik mokausi, bet randu ir savo daugybę atsakymų, galiu įvardinti savo jausmus. Man nereikia medalio, nereikia, kad apie tai rašytų madingi žurnalai ir laikraščiai, nereikia, kad girtų ir per petį tapšnotų valdžia. Stebėdama konkurso ambasadores aš suvokiu savąją misiją būti pokyčiu kitų žmonių gyvenime.

Apie valdžią, kuriai turėtų rūpėti mūsų visų ateitis, Lietuvos šiandiena ir rytdiena. Nebesvaigstu, kad kiekvienas lietuvis turėtų rūšiuoti jau šiandien – puikiai suprantu, kad jam ne tik buitį pertvarkyti reikia, bet ir turėti stiprų tikėjimą, kad jo rūšiavimas tikrai prasmingas, kad jo išrūšiuotos šiukšlės bus perdirbtos. Tačiau aš tikiu kasmet augančiu sąmoningumo grūdu, kad ir pasėtu per azartą ir žaidimą, kaip kamštelių rinkimas. Liūdniausia, ką aš parsivežiau iš kelionės po Lietuvos – valdžios požiūris į paprastą, eilinį žmogelį, kuris norėtų tikėti savo mažu prasmingu darbu, bet netiki, nes turi tarsi lubas valdžios uždėtas. Pati valdžia netiki, retas kuris savivaldybių darbuotojas rūšiuoja ir retas kuris tiki ir palaiko tuos, kurie renka kamštelius. Dažniausiai iš valdžios girdėjau nuostabą ir klausimus: „Kam jiems to reikia? Gal gerai sumokėjo?“ Valdžioje niekas nieko, absoliučiai nieko nedaro nemokamai. Jiems sunku suprasti, kad su šimtais kilogramų surinktų kamštelių mokytojos tamposi šiaip sau, nemokamai. Kad ambasadorės savanoriauja nemokamai, o apie save jau visai tyliu. Kur kur ji gyvena? Londone? Kiek vaikų turi? Sakai, važiuoja per visą Lietuvą iš idėjos? Čia kažkas ne taip! Turi būti kažkokie paslėpti, nepaskelbti ES ar ministerijos pinigai! Tai va, mieli valdžios žmogeliai, jų nėra, tų jūsų įsivaizduojamų pinigų. Mes tai darom iš sąmoningumo, dėl savo misijos, bet ne dėl pinigų.

Bet grįškime prie gerų dalykų, bala nematė, gal mes savo galvomis lubas daužydami kada nors vis tiek jas pramušim?
Šiandien kalbėjau su dar viena daugiavaike mama, sukūrusia kitą milžinišką projektą. Per paskutinį jos projekto pristatymą šalia stovėjo Lietuvos ministras pirmininkas. Paklausiau jos, kiek pinigų gavo iš ministerijos ir gavau atsakymą: „Nieko, stovėjo avansu, gal duos, ieško. Mūsų projekto finansavimas šiemet 300 eurų. Važiuoju tuščiu baku ir nežinau už ką prisipilsiu.“ Liūdna, nes aš puikiai ją suprantu. Kai darai kažką, kuo tiki – ji klijuoja atšvaitus, aš renku kamštelius ir šaukiu apie rūšiavimą – neskaičiuoji pinigų. Šiandien dar nuoširdžiai nežinau iš ko padengsiu visas šių metų konkurso išlaidas, bet nenoriu apie tai galvoti, nes jeigu tik skaičiuočiau, tai nebučiau ten, kur esu. O esu labai gerai – jaučiu tą neapsakomą dėkingumo jausmą kiekvienam konkurso dalyviui, kiekvienam, kuris prisidėjo, kažką davė: vienas automobilį paskolino, kitas keturias keliones į Briuselį skyrė, trečias atvežė šimtus knygų – spalvotų rankdarbių albumų, ketvirta dovanojo nugalėtojams užrašines, o penktas paaukojo savo darbo dieną klūpėdamas prie kamštelių maišų ir juos perrinkinėdamas. Esu dėkinga, kad galima sukrauti tokį milžinišką tortą vien iš geranoriškumo ir tai tikrai įkvepia. Žinau, kad tas jaučiamas viduje dėkingumo jausmas ir yra pati didžiausia dovana. Ji didesnė nei bet koks medalis, pinigai ar pripažinimas.
Kitų dėkingumas man ir savanorystė, noras pasiekti daugiau ir nueiti toliau, nei kasdienė konforto zona, mane tarsi pramušė judėti dar toliau, kilti dar aukščiau. Todėl jau kitą dieną po konkurso išlydėjusi ambasadores namo niekaip negalėjau nurimti nepabandžiusi kažko padaryti iš kamštelių. Kažko, ką būtų galima parduoti. Automobilyje gulėjo maišas netyčia užsilikusių kamštelių, atsitempiau jį į namus, rinkau, dėliojau ir bandžiau. Kas gausis, pamatysite „Vaikų šalyje“ į kurią nuoširdžiai kviečiu.
Lapkričio 6 – 8 dienomis LITEXPO organizuoju projektą “Sumanios mamos erdvė”. Joje rasite ne tik Balsių darželio sukurtą rekordinio ilgio – 266 metrų žaislą iš plastikinių kamštelių, kurią galėsite dar pailginti, bet ir kamštelių baseiną, ir Ekoakademiją – tikrinsime vaikų rūšiavo žinias, kursim mozaikas iš kamštelių ir rinksime gražiausias, kursime mini žaislus iš kamštelių. Kamšteliai valdo! Jeigu atvažiuosite su vaikais ir norėsite paklausyti paskaitų “Sumanios mamos erdvėje” (programa čia), galėsite palikti juos kamštelių baseine – organizuosime vaikų priežiūrą
Taigi, susitikime šiemet dar kartą LITEXPO!

P.S.
1. Jokio šalto maisto lauke spalio mėnesį valgyti nesinori ir negali, nei morkų, be kurių paprastai gyventi negaliu, nei jokių kitų vaisių, daržovių, sumuštinių ir užkandžių. Norisi tik sriubytės ir ko nors karšto.
2. Visą kelionę buvau dėkinga savo draugei pasiūliusiai labai netikėtą maistą pusryčiams. Viešbučiuose valgyti nenorėjau ir dėl to, kad taupėm, ir dėl to, kad neskanu man rytais dešrelės ir pažliugęs omletas, jau nekalbu apie sumuštinius. Pieno produktus valgau labai retai, todėl, pasiūlytos vaikiškos tyrelės pusryčiams su miusli ar net vienos, buvo pats tas ko man reikėjo rytais.
3. Nepergyvenkit, šalta nebuvo, nes pasirūpinau šiltais rūbais, gerais batais ir vilnonėmis kojinėmis.
Ir pabaigai  nominacijos:

I. Miestas, kuriame pietūs buvo patys kiečiausi – Utena.
II. Labiausiai sujaudinęs susitikimas – su Rusnės specialiosios mokyklos vaikais ir jų mokytoja Estera.
III. Įspūdingiausias meninius darbus iš kamštelių kuria Alytuje.
IV. Miestas, kuris nustebino labiausiai – Marijampolė. Turbūt todėl, kad tikėjausi pačio blogiausio.
V. Miestas, kuriame viską pabaigėm greičiausiai – jau 14.30 buvom viską surinkę ir išardę palapinę – Kelmė.
VI. Miestas, kuriame gyvena išskirtinė savanorių kamštelių maniakų komanda – Druskininkai.
VII. Kokybiškiausia nakvynė, skaniausias maistas, daugiausia dovanų – Marijampolėje.
VIII. Bjauriausia mokytoja Lietuvoje gyvena Kelmėje.
IX. Brangiausias ir neskaniausias maistas buvo užsakytas Kaune Soya už 35 eurus.
X. Daugiausia savanoriškai prie projekto prisidėjusi moteris gyvena Druskininkuose, jos vardas Birutė. Todėl ji važiuos pavasarį į Briuselį arba Strasbūrą.
XI. Geriausia pasaulyje virtuali ir nevirtuali asistentė gyvena Taujėnuose, jos vardas Milda.
XII. Nešvariausi kamšteliai pristatyti Alytuje.
XIII. Nemaloniausias valdžios žmogelis gyvena Šilutėje.
XIV. Netikėčiausias kokurso finalo radinys “perlas” – Balsių darželio direktorė Deimantė.
P.S.S. Kitais metais meninių darbų konkurse bus papildoma amžiaus grupė – specialiųjų poreikių įstaigos.

Gal geriau susitikime LITEXPO, nes aš niekada nebaigsiu rašyti.

ŠIŲ METŲ KONKURSĄ „KAMŠTELIŲ VAJUS” SKELBIU OFICIALIAI BAIGTU!

Facebook Comments Box

4 COMMENTS

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.