Vis rašau ir skelbiu apie šį bei tą, bet tokio post’o, kuriame pasakoju apie savo kasdienybę ir patirtį, atrodo, kad jau senokai nerašiau.
Pradėsiu nuo kalėdinių vaikų atostogų ir ką aš per jas veikiau. Šiemet laikas praėjo greičiau ir viskas buvo daug lengviau ir paprasčiau nei pernai. Greičiausiai dėl to, kad nusiteikiau iš anksto, jog man jokių atostogų nebus ir neturėsiu aš nei kada ilsėtis, nei lovoje gulėti. Užsibrėžiau sau planą padaryti su vaikais daugybę nebandytų rankdarbių. Beveik kasdien darėm kažką kito, kai kurie darbai truko ne vieną dieną. Smagu, kad vaikai geranoriškai įsitraukė į veiklas, o Kristupas (beveik 12) sutiko filmuoti. Jis buvo pasiruošęs ir montuoti, nes daro tai mokykloje, tik mano kompiuteris „nepaveža“ net minimalios filmų montavimo programėlės. Džiaugiuosi, kad į bendrą veiklą buvo įtraukti visi, nes labai noriu, kad stiprėtume kaip komanda. Tokia komanda, kai vieni kitus papildo, kai naudojami skirtingi resursai ir sukuriamas puikus komandinis rezultatas. Padarėm ir nufilmavom skirtingas aštuonias dirbtuves (visus dirbtuvių video gali pažiūrėti čia). Visiems patiko, todėl nuspręsta, kad savaitgaliais filmuosime ir ateityje.

Kažkelintą dirbtuvių dieną, prieš filmavimą besigražinant prieš veidrodį, atėjo mintis, kad būtinai parašysiu sąrašą dalykų, kurių reikia, kad toks kelių minučių filmukas būtų „susuktas“. Taigi:
– Iš daugybės galimų ir norimų rankdarbių apsispręsti, ką darysim ir išrinkti tai, kas tiktų ir patiktų man ir vaikams.
– Dieną prieš pasidaryti būsimų dirbtuvių rankdarbio pavyzdį. Tai labai svarbu, nes pernai neturėjau pavyzdžių, todėl darbeliai su vaikais smarkiai buksavo. Jiems sunku daryti tai, kas tik įsivaizduojama mano galvoje arba ką mato nuotraukoje. Jie nemato tikslo, todėl sunkiai fantazuoja, neimprovizuoja. Taip atsitiko ir su paskutinėmis dirbtuvėmis – papjė mašė dubenimis. Nebuvo pavyzdžio, nes jam pagaminti vienos dienos nepakanka, ir dirbtuvės tapo gan sudėtingos ir labai ištemptos.
– Suruošti visas reikalingas darbo priemones ir numatyti darbų eigą taip, kad vaikams būtų suprantama ir įdomu.
– Pasiruošti fotoaparatą, telefoną filmavimui. Perkelti vakarykštes nuotraukas ir filmuotą medžiagą į kompiuterį, kad būtų vietos naujiems įrašams.
– Nusiprausti, išsiplauti galvą, pasidaryti minimalų makiažą, padoriai apsirengti.
– Sutvarkyti vaikų kambarį (arba gražiuoju ir bloguoju priversti juos pačius tai padaryti), kad būtų galima koją ten įkelti.
– Mokyti Kristupą filmuoti. Jis visaip zyzė dėl kiekvienos mano pastabos, peržiūrėdamas savo filmuotus įrašus. Vis virkavo, kad nemoka, nes pirmą kartą tai daro. Mokiau jį, kad man irgi taip buvo, mano pirmieji įrašai baisūs, pasakojau jam kaip iš savo patirties mokiausi rankos nedrebinti ir nedaryti staigių judesių ir t.t. Žodžiu, „ploviau smegenis“.
– Vadovauti darbų eigai ir padėti kiekvienam vaikui. Kantriai palaikyti juos, kai jiems nusibosta, nesigauna, susinervina ir nori viską trenkti.
– Spėti nufotografuoti svarbiausius veiklos žingsnius.
– Nuolat kontroliuoti savo kalbą, kad ji daugmaž būtų graži, nenaudoti svetimybių ir rusiškų žodžių, jungtukų (žiauriai sunku ir nelabai pavyko), bet išlikti natūralia filmavimo metu.
– Kontroliuot Kristupą, kad nufilmuotų darbo eigą taip, jog žmogus žiūrėdamas video suprastų, kaip pasidaryti norimą daiktą.
– Darbus užbaigti taip, kad jie būtų nors kiek nors išvaizdūs ir nebūtų gėda kitiems rodyti.
– Išmėžti (tikrai išmėžti) darbo vietą.
– Sutvarkyti nuotraukas ir sudėti į FB.
– Filmuotus gabalus nusiųsti asistentei, kad ji sumontuotų ir įvertinti jos darbą, duoti pastabas, koreguoti, „palaiminti“ galutinį variantą ir suketi į youtubą.

Daug? Sunku? Man buvo sunku. Net nežinau kaip viena tiek suspėjau visko padaryti, bet tikrai buvo dienų, kai likau nevalgius, nes… turėjau labai rimtą, dviejų savaičių darbą – pavadavau vieno naujienų portalo redaktorę per jos atostogas ir kasdien turėjau sukelti naujienas į portalą, daryti naujienlaiškius, orų prognozę, atrinkti nuotraukas ir t.t. Tiesa sakant, ėmiau tą darbą tik dėl to, kad buvau nusprendusi vis tiek dirbti, o ne atostogauti. Kai pasiūlė pavaduoti, iš karto paklausiau, kiek laiko tam reikės skirti. Vieną valandą per dieną. Už dvi savaites – keturi šimtai litų. Iš pat pradžių atlyginimas pasirodė žiauriai mažas, bet jeigu vieną valandą per dieną ir dėl galimybės išmokti kažką naujo, sutikau. Gavau darbų sąrašą. Viskas būtų gerai, tikrai labai daug išmokau, tik tam reikėjo skirti kasdien po tris keturias valandas ir nuo pat pirmos darbo dienos duotas sąrašas pasikeitė – dariau daug daugiau nei buvo jame parašyta. Nuotaiką ypač gadino tai, kad „užsiroviau“ ant įmonės, kurioje toks bardakas, kokio seniai nemačiau, o bendravimo kultūra tai kaip žąsis ganant. Toks lietuviškas šaltas dušelis metų sandūroje labai gerai išblaivė nuo svaigimo apie tautiečių gerąsias sąvybes. Norėčiau daugiau papasakoti, bet su žurnalistais norisi palaikyti gerus santykius, nes vis tik tai buvo naujienų portalas, todėl čia ir baigsiu. Pasigirsiu tik tuo, kad pagaliau jaučiuosi tvirčiau su visais kompiuterio ir internetinių dalykų reikalais. Jeigu pamenat, prieš metus paskelbiau sau šiuos metus naujųjų technologijų mokymosi metais. Savo pasiektais rezultatais, įgytomis žiniomis ir praktika esu labai patenkinta ir labai savimi didžiuojuosi. Viskas daug aiškiau, pasirodo, ne taip jau ir sudėtinga, yra kažkokia sistema, kurios pagrindus pradedu suprasti.

Vakar papasakojau apie minios finansuojamus projektus ir apie tai, ką veiksiu šiais metais. Ir kažkodėl buvo labai baugu visa tai skelbti. Pradėjau tą baimę analizuoti. Žinau tą jausmą, kai garsiai deklaruoji tai, kas dar neįvykę, visada šiek tiek baugu, nes gali ir nepavykti. Gali kažko, ką planavai, nepadaryti ir ką tada visi galvos? Juk negražu “apsilažalinti” prieš visą Lietuvą. Bet aš esu dešimtis kartų išbandžiusi šį būdą, kai garsiai deklaruoji ko nori, kad įvyktų ir iš tikrųjų viskas išsipildo. Išsipildo net ir labai drąsiai, su dideliu iššūkiu deklaruoti tikslai ar svajonės. Pamenat, mano kažkada viaukteltą: “Ištekėsiu rugsėjo trečią savaitgalį”? Man garsus tikslų deklaravimas labai padeda nesiblaškyti ir siekti to, ko užsibrėžiau. Pasakiau, kad bus ir beveik šimtų procentų taip nutinka. Bet sakydama tikrai jaudinuosi, tarsi užsimerkiu ar akis užsidengiu ir kaip žirnius į sieną suberiu: “Bus taip taip ir taip”.

Taigi, vakarykštė mano baimė nesusijusi su garsiai deklaruojamais tikslais. Tai iš kur ji? Ji kyla iš lietuviško mentaliteto. Juk man anei per nago juodymą nebaisu parašyti projektą Londone, paprašyti pinigų, pasakoti apie savo planus, svajones. Niekas per du metus nei karto čia man nesakė, kad mano idėja nevykusi, kad aš gal imčiau ką nors kitą daryti, kad reikia kažkaip kitaip daryti ar visai nedaryti. Čia visiems aiškiai suvokiamas ir toleruojamas mano siekis užsidirbti pinigų ir veikti tai, kas patinka. Deja, garsiai kalbant apie savo planus Lietuvoje, taip tikrai nėra. Lietuviai kaip kokie užsukti kas minutę yra pasiruošę aiškinti, ką reikėtų daryti ar nedaryti, ar daryti kitaip. Nesvarbu, kokia tema kalbame, nesvarbu, kas kalba, bet beveik kiekvienoje situacijoje atsiras kažkas, kas pradės aiškinti, ką ir kaip reikia daryti. Mokytojos man išsijuosusios aiškina, kokius kamštelius reikia rinkti, daugybė žmonių po atvirų mano laiškų pradeda aiškinti kaip man reikia susirasti “normalų darbą” ir dalija neišsenkančius patarimus. Kartais kaip kokie perlai mėšlyne būna ir vertingų patarimų, bet tuos žmones iš karto atskiri, nes jų patarimai ar pasiūlymai yra realiai įgyvendinami, o ne duoti vien tam kad juos duoti.

Na, nesiplėsiu, sumažinsiu visą savo tiradą apie patarimus iki minimalaus, kasdienio pavydžio. Prieš kelias dienas FB įkėliau su vaikais darytų pieštukinių nuotraukas, taigi atsirado viena “pindagogė”, kuri pradėjo aiškinti, kad mano FB draugams negalima džiaugtis ir girti mano nuotraukų, nes nėra čia ko, vaikai nuo pagyrų taps amerikonais. Stengiuosi į tokius komentarus nereaguoti, nes žinau, kad tokių dalykų viešinimas ir komentavimas dar labiau didina vampyruojančių žmonių apetitą (nerandu tinkamesnių žodžių tokiems apibūdinti), bet šį kartą mane irgi paveikė pilnatis, todėl tai poniai atkirtau kaip reikiant: “O mes lietuviai, negirkime nei vieni kitų, nei savo vaikų, nes girti juk yra nekuklu. Ir nuo pat mažens ugdykime nepilnavertiškumo ir menkos savivertės jausmus. Na kam čia girti, čia juk savaime suprantama, kad vaikai per visas atostogas klijuoja ir dar kažką daro, čia juk dzin, kad jie daro, turėtų jau ir patys susiprasti, kad tai jų kūrybingumo kompetencija vystosi. Apsivožti galima nuo tų pedagoginių pasisakymų. Net pasakyti tai, kas yra gražu, pasak jūsų, yra amerikoniška.“ Na, po to seka aiškūs, lengvai prognozuojami žingsniai: pačios “pindagogės” įsižeidimas, manęs apkaltinimas arogancija ir gebėjimu įžeidinėti. WTF? Ateina pas mane į FB, pradeda aiškinti, kad džiaugtis negalima ir nesutikus su jos nuomone, iš karto esi arogantiškas ir įžeidinėtojas?

Šį atsitikimą aprašiau todėl, kad aiškiau būtų suprasti, kur link suku. Pabandykime padidinti tą FB pasikoliojimą šalies mąstu ir taps aišku, kaip viskas vyksta. Jeigu darai daugiau nei eilinis lietuvis, jeigu turi daug vaikų ir džiaugiesi, būtinai atsiras kas nors, kas tave išvadins nevisprote ir asocialia. Gali daryti bet ką arba nedaryti nieko – vis tiek ras prie ko prikibti. Prisimenu rašytojos ir žurnalistės A.Urbonaitės žodžius: “Gali parašyti, kad saulė šviečia danguje, vis tiek atsiras komentatorių, teigiančių, kad tu durna, nes saulė danguje nešviečia.” Vis dar prisimenu prieš kelias savaites perskaitytus komentarus po straipsniu apie vieną daugiavaikę šeimą. Pažįstu juos, laukiasi penkto vaiko, nereali šeimyna, galvoja ne tik apie save, bet ir vykdo puikius socialinius projektus, labai geras straipsnis, aiškiai ir suprantamai išsakyta daugiavaikės mamos pozicija, todėl užmečiau akį į tą daugybę komentarų. Panašius komentarus rašydavo kas kartą, kai mes prieš septynis metus pradėjome garsiai deklaruoti, kad nėščią moterį reikia užleisti be eilės. Tokius pačius komentarus žiaurūs lietuviai rašo ir po tragiškais straipsniais. Nužudytai Viltei linki: “Pati kalta, susidėjo su kažkokiu iš kalėjimo”.
Žinau, visi pasakysite, kad nereikia tų komentarų skaityti. Apie save ir neskaitau, nes visai negalėčiau naktimis miegoti, tačiau vis tik įdomu, ką galvoja tauta man jautriais klausimas. Taip, tauta. Tie, kurie nerašinėja ir taip negalvoja gal ir yra koks 20%, o visi likusieji nepraleis nei menkiausios progos palinkėti kitam pasikart. Aš vis viliuosi, kad laikas eina, žmonės keičiasi, situacija gerėja, bet vėl ir vėl įsitikinu, kad klystu, ir man kyla didžiulis nevilties jausmas dėl Lietuvos. Aš negrįšiu į Lietuvą tol, kol čia gyvens taip kalbantys ir galvojantys žmonės. Kol čia gyvens žmonės, linkintys persipjauti vieni kitiems gerkles ir tokie, atseit, neabejingi kitų pasirinkimams.
Štai iš kur ta mano baimė. Kad apkaltins nebūtu, kad smerks už bet kokį poelgį, “valgys” už siekį gyventi geriau ir turėti daugiau. Ir šį kartą aš ne apie tai, kad visiems neįtiksi, kad visiems geras nebūsi. Ne. Šį kartą aš labai rimtai apie tai, ką širdyje jaučia ir galvoja 80% lietuvių gyvenančių Lietuvoje. Kas čia tokią statistiką padarė? Niekas. Remiuosi savo nuojauta ir savižudybių, žmogžudysčių, prasigėrimo, pragyvenimo lygio, bedarbystės, korupcijos, šešėlinės ekonomikos statistikomis. Lietuva skina pirmąsias vietas Europoje. Gyvendama Lietuvoje aš tikrai to nejaučiau, man buvo dzin, kaip ten kiti kažkur gyvena, susikūriau tarsi šiltnamio sąlygas, nes bendravau ir iki šiol bendrauju tik su tais iš 20%. Tokie žmonės – siekiantys, atsakingi už savo gyvenimą, prisiimantys atsakomybę, uždirbantys daugiau nei vidutiniškai uždirbama Lietuvoje, tokie žmonės dažniausiai ir bendrauja su tokiais pat, kaip jie. Kai esi tarp tokių, tai net nepastebi, nesusiduri su visa bendra mase. Kai gyveni kitur, emigruoji ir palaikai gan glaudžius ryšius su Lietuva, domiesi, kas ten vyksta, pradedi matyti viską kitu kampu, tarsi iš šono ir baisiausia yra pamatyti tuos kitus, 80% . Jie niekur nedingo, neemigravo ir nepasikeitė. Jie yra ir jų daug daugiau nei pusė visos Lietuvos gyventojų.
Sunku aiškiais žodžiais apibūdinti tai, ką noriu pasakyti. Todėl iliustruosiu dar vienu pavyzdžiu, kurio irgi niekaip negaliu pamiršti. Spalio mėnesį buvau pas tėvus, jie vakarais žiūri teliką (kitu žodžiu vadinti Lietuvos televizijas liežuvis nesiverčia). Man vis “pasiseka” kokią nors nučiuožusią laidą pamatyti. Neprisimenu pavadinimo, bet mano matyta laida (tiksliau, tėvai ją žiūrėjo, tai akies kraštą ir aš užmečiau) buvo apie pagalbą žmonėms. Papasakota istorija apie motiną, tegul bus Zosė, ir jos dukrą Jolantą. Zosė kažkada pametė Jolantą, toji užaugo internate. Dabar studijoje atsisėdus teigia: “Dzin man, kad tau gyvenimas sunkus. Mano irgi buvo nelengvas. Dzin man, kad tu viena tuos savo benkartus (nepamenu penkis ar šešis) augini. Dzin man, kad vienas jų serga vėžiu ir jau mėnesį guli ligoninėje, o tu jo dar neaplankei, nes kitus vaikus prižiūri. Aš tavo vaikų nežiūrėsiu. Dėjau aš ant tavęs ir tavo vaikų, ir kad tu šaldytuvo neturi! Ir kad tavo vaikai neėdę. Mano gyvenimas irgi buvo sunkus. Dabar aš gerai gyvenu ir man po*ui, kad tau blogai. Aš nesidalinsiu nei maistu, nei būstu, niekuo!”
Studijoje yra ir Jolanta. Suvargusi, be dantų, viena auginanti vaikus, be pinigų, be šaldytuvo. Jolanta nesigina, akių nedrasko, tik sako: “Dabar visa Lietuva tegul pamato, kokia motina mane pagimdė. Augau internate, kaip aš galiu sukurti normalią šeimą, jeigu mano motina visą gyvenimą su daugybe vyrų davėsi, o dabar va taip kalba.” Išaiškėja, kad studijoje ir buvęs Jolantos sugyventinis, paskutinio vaiko tėvas, nuo kurio ji pabėgo su vaikais pro langą, nes tas neturi darbo, prisigėrė ir smurtavo prieš ją. Na, kaip bežiūrėsi, Jolanta gal ir norėtų susitvarkyti, atrodo, kad gal ir galėtų, gan tvarkinga, tik labai nusikankinusi ir daug kartų klydusi. Jai reikėtų pagalbos tiek pagerinti vaikų buitį, tiek pinigų pas sergantį vaiką nuvažiuoti, tiek didelio psichologinio palaikymo, nes situacija tikrai nėra paprasta, o dar vaikas vėžiu serga. Sugyventinis atrodo blaivas, bet veidas smarkiai intelekto nesužalotas. Visas tas aiškinimasis vyksta ilgai, atvirai su keiksmais, atrodo bjauriai. Žiūriu tą laidą ir man Jolantos tikrai gaila. Na, nepasisekė moteriai su motina, su vyrais, turbūt pati ne šventa. Bet jeigu turėtų šansą, tai gal kaip nors išsikapstytų? Vedantysis klausia Jolantos, kodėl gi ji nenorinti pas savo sugyventinį. Toji atsako, kad jis geria, mušasi ir darbo neturi. Buvęs sugyventinis pasižada tą darbą rasti, jeigu Jolanta pas jį grįžtų. Ir štai ateina laiminga pabaiga. Telikui gi reikia istorijos su laiminga pabaiga. Visa salė, vedantysis, kelios žinomos ponios – laidos “konsultantės”, net socialinės tarnybos inspektorės, visi pradeda vienu balsu rypuoti: “Taigi, Jolanta, nebūk tokia beširdė, atleisk tam savo Jonui, važiuok gyventi pas jį, štai jis žada negerti ir nemušti, ir darbą susirasti. Leisk jam tave apkabinti.” Jonas prisėda ant sofkutės šalia Jolantos, bando ją negrabiai apkabinti, bučiuoti. Toji dar dygi kaip kaktusas, nieku gyvu nesileistų vėl prikalbinama, jeigu ne salės spaudimas ir garsūs plojimai. Žiūrėjau į visa tai ir norėjosi rėkti: “Ar jūs visai išprotėjot! Ką jūs visi tai moteriai linkite?! Gyvenimo su bedarbiu girtuokliu? Ir visi taip garsiai plojat ir džiaugiatės, kad suradote išeitį, kad jai padėjot??? Tai tokia ta jūsų laiminga pabaiga???“

Man tai norisi vilku pakaukti prieš mėnulį, o jūs išvadas pasidarykit patys.

Birutės knyga

Facebook Comments

13 COMMENTS

  1. Oho, stipriai tu čia! O dėl komentarų, pritariu Onutei, komentarų rašymas mažumos – piktų nevykėlių darbas. Jų gyvenime per daug š ir nebepavelka – internetas ta vieta kur jį anonimiškai galį išmėžtį. Realybeje juk slepia, neprisipažysta iš ko nudrėbti 🙂 O likę 80 % lietuvių skaito gražius straipsnius, pasišypso, mintyse sėkmės palinki…. Tiesiog nerašo, nes nesinori į tų, bedivalančių brudą įmint 🙂

  2. Mane sukrėtė ta laida, pati 100 metų teliko nežiūrėjau. Tai jeigu tokia laida, tai ko tikėtis iš komentatorių. Vargšė moteris. Ačiū, su daugelių dalykų sutinku. Ypač dėl matymo kampo pasikeitimo paguvenus ne Lietuvoje.

  3. Eglė, Onute aš irgi norėčiau tuo tikėti ir visada tikėjau. Kalbu apie tai, kad kažkaiptais mano tikėjimas smarkiai susvyravo. Čia ne tik apie komantarus, seniai aišku, kad ten ligonių darbas, čia apie plačiau, apie bendrą masę. Apie tai ką rodo per teliką ir apie tai, kuo didžioji LT dalis gyvena ir kvėpuoja. Čia apie nusikalstamumą, užmuštus ar nusižudžiusius, prasigėrusius, beviltyje gyvevančias motinas ir tokioje pat beviltyje augančius jų vaikus. Žinau, kaip nesinori tuo tikėti, ypač gyvenant Lietuvoje.

  4. Perskaičiau Birutės mintis, komentarus (kurių taip pat stengiuosi neskaityti, nes nemokame tikrai komentuoti: vieni per saldūs, kiti per rūgštūs)…. Juokas net ima, juk esame visi 100 % sovietiniai lietuviai ( nėra tų 20 % ar 80%), mes nepakenčiam kitaip gyvenančių, ar mąstančių, vos ne iki kraujų bandom įpiršti savo įsitikinimus, tiesas.

  5. O man patinka tokie tavo literatūriškai rodytųs netaisyklingi minčių šuoliai! Kažkaip gyvas tada tekstas ir jauti, kiek skirtingų minčių, patirčių, išgyvenimų tavyje kunkuliuoja! O šiaip juk visi įvykiai mūsų gyvenime susieti tam tikromis gijomis. Ir nuo rankdarbių iki tavo aprašytos istorijos pasirodo tik keli žingsniai 😉 ačiū už mintis, Birute 😉

  6. …labai jau šviesios tos mintys ,gal dėl tos pilnaties šviesos…Ir visiškai nesikeičia daugumos Lietuvoje požiūris nei į daugiau vaikų auginančias mamas, nei į tas apverktinas situacijas… Matymas iš šalies -geras dalykas, bet nepriversi kiekvieno pagyvent svetimoje kultūroje, išmokt tolerancijos , atsikratyt to lietuviško mastymo…Rašykit, Birute, rašykit ir pilnaties nelaukdama, nes tai ne tik Jūsų pačios mintys – tai kai kas jau yra patyręs….

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.