Beveik trys metai, kai intensyviai rašau savo blog‘ą. Kartais turiu daugybę visokių kitokių rašymų: pranešimų, knygą, straipsnių ir tarsi nebūna poreikio rašyti dar ir blog‘ą. Arba būnu užsiėmusi kažkuo kitu, pvz.: esu Lietuvoje. Ten turiu tiek reikalų ir darbų, kad neturiu net kada el. paštą pasitikrinti ir atsakyti į laiškus. Nustumiu visus kompiuterinius darbus tolyn tolyn, vis teisindamasi, kad internetas lėtas arba jo iš viso nėra. Ir nerašau mėnesį, du… Būna spontaniškų rašymų, tada rašau, rašau, bet neskelbiu… paklodę prirašiau po laidos „Yra kaip yra“, kurią dar tik rodys. Apie vaikų atėminėjimą. Dar vieną paklodę prirašiau apie vakar rodytą „Valanda su Rūta.“ Apie jausmus, kuriuos jauti, kai dalyvauji TV laidoje, apie tai, ką kalbi, o ką parodo, apie tai, dėl ko iš viso eini filmuotis ir kam to reikia… Apie tai, kas vyksta užkulisuose, bet žiūrovai nežino ir nemato.

Po kiekvienos laidos užplūsta jausmų ir emocijų lavina. Tada nupilu ją iš savęs rašydama, bet neskelbiu. Tiesiog nėra poreikio. Ir jau antras mėnesis džiaugiuosi dėl to. Na, gal pagaliau atėjo tas laikas, kai kažkas, laikęs mane, tarsi pririštą prie rašymo ir atviro savo gyvenimo rodymo, pagaliau paleido? Nutikusios istorijos atrodė nevertos skelbimo, nevertos dėmesio, niekam neįdomios. Ėjau ten, pamačiau aną, tas patiko, o anas ne… Kiek galima apie tai rašyti? Rašyti apie tai, kaip gyveni? Juk kiekvienas gyvena ir kiekvienam nutinka. Ir gražių, ir nelabai istorijų. Juk kiekvienas iš mūsų kartais pasirodo visu gražumu, o kartais ir stipriai „apsilažalina“: susimoka už rankinuką oro uoste 55 eurus, arba dar baisiau: automatinėje degalinėje įkiša penkiasdešimt eurų, o į baką telpa tik už kokius 35. Gėda kam ir pasakyti.
Tačiau man seniai išsitrynė riba tarp to, ką sakyti ir ko ne. Tarp to, kas spaudai, o kas ne. Viskas yra spaudai. Dažnai mėgstu sakyti: „Gyvenk taip, tarsi tave visur matytų Dievas. Jeigu netiki Dievu, gali įsivaizduoti, kad tave visada filmuoja ir bet kurią tavo akimirką gali parodyti viešai. Net tą, kai sėdi tualete ir bezdi. Gyvenk taip, kad dėl nieko nebūtų gėda.“ Suklydau, apsišoviau. Na ir ką? Pakilau, pasijuokiau iš savęs, dar geriau – pasijuokiau ne vienas. Išdrįsau papasakoti tik trims apie tą likusį kolonėlėje benziną, nes į baką netilpo. Juokinga buvo visiems. „Tai reikia paskui tave važinėti. Gal ir man liks.“ „O! Man kaip tik žoliapjovei reikia benzino, galėjau būti toje degalinėje.“ Deja, tą vakarą degalinėje neatsirado nei vienas, kuriam reikėtų benzino – visi savo autmobilius maitino dyzeliu. Taip ir išvažiavau. Niekas nekaltas, kad iki šiol nesusigaudau, kiek eurai yra verti. O istorija gėdinga.

Taigi, maniau, kad mano poreikis skelbti savuosius nuotykius ir kasdienes istorijas pagaliau baigėsi. Kad tai išdegino lietuviška saulė. Oi klydau, oi, kaip klydau. Šiandien vilku norisi kaukti, kaip noriu rašyti ir paskelbti dar vieną istoriją. Galbūt man jos ir nutinka todėl, kad užrašyčiau? Kad būtų apie ką rašyti? O galbūt visos tos istorijos yra tiesiog ženklai, ar kelio rodymas ir turiu aprašyti juos taip, kaip aš perskaitau ir suprantu?

Man nutinkančias istorijas kartais norisi papasakoti tarsi ne savo vardu, kad išvengčiau teisimo, pamokymų, teisuoliškumo. Juk tas, kuris pasakoja savo išgyvenimus dažniausiai tik tiek ir tenori – papasakoti. Jis neprašo patarimų, pagalbos, pamokymų.
Taigi, pagrindiniai šiandienos istorijos dalyviai:

Ji – Moteris, emigrantė iš Lietuvos, vieniša, keturių vaikų mama, dažniausiai dirba iš namų. Gyvena II aukšte, nuomojamame bute, į kurį įsikėlė prieš tris metus, sakydama, kad tai tik laikinas būstas. Vieneriems metams. „Po metų, kai apšilsim kojas, susirasim dar geriau. Namą ar butą su kiemeliu.“ – sakė Ji. Nepaisant to, kad gyvena Londono centre, rašo knygas ir vadovauja dideliems projektams, kaip Moteris yra labai savimi nepasitikinti, menkos savivertės, sovietinio mąstymo moteris, gan vidutiniškai kalbanti angliškai.

Jis – Vyras. Trisdešimt penkerių metų britas. Labai žinomo ir gerbiamo žmogaus Anglijoje, milijardieriaus, Karalienės tituluoto Seru, sūnus. Gyvena pirmame tos pačios laiptinės aukšte. Prižiūri tėvo nekilnojamą turtą, o laisvalaikiu namuose įsirengtoje treniruočių salėje augina raumenis. Atrodo gan grėsmingos išvaizdos, gungtelėjęs, plikas raumenų kalnas, kalbantis su londonietišku akcentu (anglų kalba, kurią sunku suprasti), savimi pasitikintis vaikinas.

Ji. Liepos mėnesio trečią dieną parašo Jo žmonai Helen, su kuria sprendžia visas su butu susijusias problemas, žinutę, kad blogai rakinasi buto durų spyna ir ją reikia pataisyti. Spyna blogai veikia nuo tada, kai Jis pakeitė visų laiptinės butų spynas ir raktus. Durys senos, medinės, todėl spyną laikantys medvaržčiai tiesiog nesilaiko medyje, ir ji vis kliba. Helen atsiunčia Jį patvarkyti spyną. Jis priveržia su atsuktuvu išklibusius medvaržčius.

Ji. Rugpjūčio mėnesį parašo žinutę, kad spyna vis tiek blogai veikia ir ją reikia taisyti. Jis dar kartą ateina ir priveržia tuos pačius išklibusius medvaržčius. Jai labai širdies neskauda, kad durys blogai rakinamos, nes pati su vaikais išvykusi į Lietuvą. Butą prižiūri draugė, tai tegul pati ir galvoja. Juolab, kad, kai kas nors yra bute, tai visada gali užsirakinti iš vidaus.
Jos dvylikametis sūnus grįžta po atostogų namo ir negali išeiti į mokyklą, nes durų užrakinti neina, o draugė jau būna išėjus į darbą. Namuose nieko nėra.

Ji vėl rašo Helen ir maldauja pataisyti spyną, papasakoja, kad vaikas negali užrakinti durų ir eiti į mokyklą. Helen prižada tai padaryti, bet taip ir nepasirodo.

Ji skambina iš Lietuvos į Londoną draugei ir sūnui, duoda instrukcijas, kad tuos medvaržčius galima ir patiems išeinant prisiveržti. Atsuktuvas yra ten ir ten. Sūnus ir draugė taip ir daro – kasdien pasiveržia išklibusius medvaržčius, kurie jau visai prasisukinėja ir nebeprisiveržia.

Ji grįžta į Londoną su vaikais ir šiandien ryte, vesdama vaikus į mokyklą nebegali užrakinti durų. Atsuktuvas nepadeda. Vaikai trepsi. Vėluoja. 8.40. Ji skambina Helen, kad negali užrakinti durų. Helen paprašo kelių minučių, tačiau neateina ilgiau. Ji palieka nerakintas buto duris ir išveda vaikus į mokyklą.

Ji grįžta namo, randa duris užrakintas kita spyna (durų apačioje yra dar viena, sena spyna, su senovišku raktu, kuriuo vaikas negali naudotis, nes Ji ir pati vos sugeba juo užrakinti duris).

Jis pasitinka ją pirmame aukšte ir klausia, kodėl ji nenaudojanti apatinės spynos, nes Jis davęs Jai prieš tris metus du raktus, kai įsikėlė čia gyventi. Ji sako nežinanti, kur tie raktai, nes niekada jais nesinaudoja, naudoja tik viršutinę spyną, kuri užsirakina lengvai iš vidaus. Atėjusi prie durų rodo klibančią spyną, tačiau Jis vis labiau kelia toną ir ant viso laiptinės šaukia, kur tie du raktai kitos spynos, kuriuos Jis davė.

Ji matydama, kad ginčytis beviltiška, prižada surasti raktus. Jis lipa laiptais žemyn burnodamas. Ji atsisuka į Jį ir bando kviesti prie durų, dar kartą parodyti klibančią spyną ir paprašyti, kad sutaisytų, nes jau prieš du mėnesius pradėjo prašyti.

Jis šaukia ant Jos. Grubiai ir garsiai. Užsiplieskia kaip degtukas. Mosikuoja rankomis prieš veidą. Ji laužyta anglų kalba pradeda gintis, kad tai yra nemandagu ir grubu. Ji tik prašiusi pataisyti spyną.

Jis šaukia ant jos, kad nemandagu skambinti prieš devynias. Jis rėkia, trenkia durimis ir vis dar rėkdamas, kad jeigu nepatinka, gali kraustytis lauk, nulekia laiptais žemyn.

Ji atsisėda prie durų ant grindų ir bliauna, nes nepadarė nieko tokio, dėl ko kažkoks beprotis rėktų. Ji bando save suimti į rankas, nes nieko čia tokio nenutiko. Na, apkaukė, pamanyk. Tačiau kažkur Jos viduje yra instinktyvus jausmas, kad čia kažkas negerai. Kad tai smurtas, kad niekas negali taip šaukti vien dėl to, kad paskambino prieš devynias, nes buto negali užrakinti. Jiegu būtų pasakiusi Jam dar bent žodį, Jis galėjo ir suduoti.

Ji žliumbia ir skambina draugėms, paklausti patarimo, ar turi kokias nors teises į tai, kad būtų elgiamasi mažų mažiausiai mandagiai? Nepaisant to, kad emigrantė, kad Jis buto šeimininkas, o Ji tik nuomininkė.

Po penkiolikos minučių Ji dar vis negali nusiraminti. Jaučiasi sudaužyta ir nuskriausta. Parašo Helen žinutę: „Aš ne šiukšlė. Skambinsiu policijai.“ Gauna atsakymą: „Neturiu jokių idėjų apie ką tu kalbi.“

Dar po penkių minučių ateina Helen su iškviestu meistru ir per dešimt kitų minučių sutaiso spyną (!!!). Ji sako Helen, kad tai buvo psichologinis smurtas. Helen sako, kad girdėjusi, kad ne Jis pirmas pradėjo šaukti, o Ji, tačiau galinti už Jį atsiprašyti, jeigu tai padės.

Spyna sutaisyta, užraktas veikia puikiai. Helen siūlo pasikalbėti, bet nuolat tvirtina, kad Ji pati kalta, kad šaukė irgi. Ji bano su Helen kalbėtis, lyg ir ieško moteriško solidarumo, tačiau Helen tvirtina, kad pati kalta.

Ji pasilieka viena ir bando nusiraminti. Mintyse dėlioja du galimus variantus. Prisimena dažnai girdinti jį šaukiantį savo bute apačioje. O jeigu tai ne paskutinis kartas? Jeigu nepraneš policijai, tai viskas taip ir liks – Jis teisus ir manantis, kad galima taip elgtis. Jeigu Ji vis tik kreipsis į policiją, košės privirs dar daugiau. Abiem atvejais greičiausiai vis tiek teks išsikraustyti. Todėl, kad paskambino prieš devynias…

Ji dar valandą sprendžia ir dėlioja du variantus: skambinti policijai ar ne? Todėl, kad Ji – niekas, o Jis – „krūtas“, todėl, kad Jos anglų kalba gan vidutinė, todėl, kad Ji nuomininkė, o Jis šeimininkas. Tačiau Ji atsako sau, kad pirmiausia yra Moteris ir joks, absoliučiai joks vyras negali taip su Ja elgtis.

Ji paskambina policijai. Valandos bėgyje atvyksta du aukšti, jauni konstebliai. Apklausia Ją. Užtrunka 10 minučių. Tada nusileidžia į pirmą aukštą apkliausia Jį. Užtrunka daugiau nei pusvalandį. Grįžta pas ją, pasako, kad kaltų nėra.

Ji jaučiasi taip, tarsi būtų išprievartauta, kreipusis į policiją, teismą, tačiau nuolat iš visų girdėjusi, kad pati norėjo ir jos niekas neprievartavo. Ta plona linija, ta riba tarp smurto ir ne smurto. Tarp prievartos ir ne prievartos. Labai sunku ją nubrėžti ar apčiuopti. Labai sunku ją įrodyti.

Ji visą dieną mąsto apie ženklus ir bando paaiškinti tai, kas įvyko. Jokio konflikto su buto šeimininkais iki šiol nebuvo. Pati su policija paskutinį kartą bendravo prieš trylika metų – kai Jai užstatė automobilį kitas vairuotojas. Todėl negali nurašyti ant to, kad pati yra konfliktiška ir prisiprašo. Tačiau atsakymas yra. Įsikėlė metams. Pragyveno jau tris ir nuprendė, kad pasiliks ketvirtiems, nes labai tingi kraustytis ir vargintis. Be to kiekvienas kraustymasis yra brangu, sukelia labai daug nepatogumų, rūpesčių, ir dar nežinia, ar geriau rasi. Tą sprendimą pasilikti tame pačiame bute dar vieneriems metams priėmė visai neseniai. Labai blogas pasirinkimas užsiliūliuoti dar vieneriems metams.

Ji norėtų tarsi pamiegoti, tačiau Visata ateina ir negailestingai spiria į užpakalį – nagi, varyk pirmyn: „Tau tikrai reikia kitos vietos, su papildomu kambariu darbui, studijai, rankdarbių dirbtuvėms ir Gongų maudynėms.“
Kai viską papasakoju, tikrai palengvėja. Iš patirties žinau, kad tas įvykis nutiko todėl, kad ateina teigiamų pokyčių metas, kad dar kartą pasitvirtins taisyklė – kas benutiktų yra tik į gerą. Žinau, kad ateis diena, kai aš nuoširdžiai džiaugsiuosi ir jausiuosi dėkinga Jam, kad mane aprėkė.

Facebook Comments

17 COMMENTS

    • Taip, man reikes patarimu del nuomos sutarties ir depozito susigrazinimo, bet dar turiu apsispresti ar gyvensiu cia iki sausio, kol baigsis sutartis, ar kraustysiuosi anksciau. Bet vistiek pries du men turiu pranesti. Ai, ir dar reikes kazkaip buta susirasti

  1. zinai, birute, ypatingai po sios vasaros atostogas statosi pas mane irgi viskas i stalcius. ir zenklai ir visata tiesiog ir tu buvai man visatos pasiusta… priimu viska nesispyriodama ir be prievartos. kaip toje pasakoje”kaip senelis padarys, viskas bus gerai”.

  2. tavo busimas bustas bus fantastiskas! kita karta kai pasimatysime. turesiu tau kai ka papasakoti kas surista su sita istorija. as esu apsalus

  3. Pries busto pridavima nufilmuokit/nufotografuokit koki ji paliekate, buna kad landlordai “pripaiso” nebutu dalyku. Jusu saugumui svarbu irodyti kad palikote busta tokioj stadijoj kokioj ji priemete.

  4. Pries busto pridavima nufilmuokit/nufotografuokit koki ji paliekate, buna kad landlordai “pripaiso” nebutu dalyku. Jusu saugumui svarbu irodyti kad palikote busta tokioj stadijoj kokioj ji priemete.

    • Diana, esu girdejus apie tokius dalykus. Musu atveju tai pries isikialiant buvo atvykes nepeiklausomas ekspertas, kuris kiekviena kampa nufotkino ir aprase. Manau, kad priduodant buta po issikraustymo bus panasi procedura.

    • jop/bet nepriklausomas ekspertas patikrina kai raktai jau priduoti/jei landlordas saziningas-viskas super, bet jei otherwise-apsidrausti neprosal/sekmes!

  5. Sveiki, labai jusu pagailo, nes gyvendama Londone teko patirti visko! Kita karta nereaguokite per daug karsligiskai. Pasistenkite daugiau pailseti, nes poilsis atveda smegenis i ramybe. Leiskite tokiam idiotui islepintam pasidraskyti, o jus kaip kate nubizenkite tvarkyti savo reikalu. Pataupykite sveikata energine savo gyvenimo kurybai. Jos tikrai prireiks tokiam zveriskam mieste kaip Londonas. Svarbu nepulti i emocijas ir panika. Tik faktai faktai faktai. O vyru pasaulyje mazai pagarbos moteriai. Vienetai kurie turi prota ir ji naudoja. Kita karta kai susidursite su tokiu ”paaugliu” nesubrendusiu, jau zinosite, kad geriau nagu nekisti. Tik sau susigadinsite nervus. Jau geriau paciai issikviesti meistra ir susitvarkyti spyna. Islosite daugiau. Tik su normaliais zmonemis imanoma tartis, o nuo tokiu kuoooooooooo toliau begti neat sisukus. Sekmes nenuleidziant ranku buto paieskoje, tikiu, kad rasit ir kazkaip viskas susitvarkys, vaikai greitai auga, ateis i pagalba.

  6. Taip labai liūdna, kad nuomotojai nenori atlikti savo darbų, o jaigu atlieka, tai dažnai atmestinai, kaip ir buvo šiuo atveju, su medvaržčių prisukinėjimu. Mūsų radiatorius neveikė miegamajame, iškvietė nuomotojas elektriką, du kart, tas pasikrapštydavo apie jį 10 min. , veikdavo keletą dienų. Kai trečią syk paprašiau, pasakė elektrikas £50 iš jo užtai paima. O vėliau laprašė išsikraustyti, po 2 jų metų gyvenimo , aišku buvo, kad reikia naujo radiatoriaus.
    Bet būti apšauktai neteko, gal kad neskambindavau prieš 9, na kažin .
    Esu pastebėjusi, kad Anglijoje viskas vyksta kaip teatre, be to nieko negalima skubinti, nors tai būtinybė. Taip spyną pakeisti nėra pigu, bet reikia pačiam susimokėti geriau, negu patirti tiek nemalonumų, kaip jūs su vaikučiais patyrėte. Sėkmės naujame name….

  7. Birute, ačiū, kad rašote. Nedvejokite publikuoti viską, ką parašot, taip besijaučiančių moterų yra nemažai.. Kai skaitau jūsų nutikimus, pvz su benzinu, man rodos, kad skaitau apie save :). Man taip pat dažnai taip nutinka ir labai dėl to kremtuos, kaip taip galima prisidirbti?? :), sunku save nuraminti, labai kenčia pasitikėjimas savimi. Ačiū, labai laukiu jūsų “rašliavų”, labai. Tai kaip saulės spindulys, įkvepiantis jėgų, geros nuotaikos.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.