Šiąnakt parskridome į Londoną. Kelionė nebuvo lengva. Teodoras labai pavargo ir daug verkė lėktuve. Kol autobusu atvažiavome iki centro visi vaikai sumigo, todėl lipome iš jo į naktinį lyjantį Londoną taip: aš su Teodoru ant rankų žadinu kitus vaikus ir raginu lipti, Rasa bando panešti šešis rankinius bagažus. Su vaiku ant rankų stabdau taksi, lyja, vaikai tarsi „kominiai“. Marijonas kaip lunatikas eina paskui mane prie taksi, ir per kelis centimetrus nuo jo pralekia automobilis. Šiaip ne taip „susipakavom“ į taksi ir viską susitempėm su Rasa į namus. Fuuu… namai. Beveik antrą valandą nakties Londono laiku, beveik ketvirtą Lietuvos laiku. Ko norėti iš vaikų, jeigu pati tarsi negyva? Bet jaučiau pareigą visus ryte išversti iš lovų ir išgrūsti į mokyklą, nes ir taip jau tris dienas praleido. Tokius pavargusius, apsimiegojusius, tarsi kniaukiančius savo katinėlius. Man šiandien buvo anglų kalbos pamoka, todėl ir pati išėjau ryte su vaikais – jeigu jau juos grūdu mokytis, tai ir pati negaliu lovoje drybsoti, kad „atsimiegočiau“. Bet pavaduotoja leido pasiimti juos dvyliktą, todėl parėjome visi namo, ir dabar visi tyliai, savo kambariuose sulindę, bandom atsiilsėti. Aš vis bandau susigaudyti kas man nutiko su knygos išleidimu. Atrodo, nepabudau vieną rytą žvaigžde, atrodo, kad visada buvau tokia pat. Bet kodėl dabar viskas kitaip? Einu per parką šiandien namo iš mokyklos ir galvoju, kad tikrai pirmą kartą savo gyvenime gavau tiek daug gėlių, kiek man įteikė „Panoramoje“ per antrąjį knygos pristatymą – milžinišką glėbį, vos panešiau. Tikrai neįprastai didelis jaudulys kalbėti scenoje tiems, kurie susirinko dėl manęs asmeniškai. Čia ne šiaip renginį vesti, ką moku daryti ir dariau šimtus kartų, čia ne šiaip kalbėti apie kažkieno kito nuopelnus. Šį kartą viskas buvo kiek kitaip, naujai, neįprastai. Seku savo jausmus, išgyvenimus, bandau atsakyti į klausimą, ar man tai patinka. Vis tiek nemoku ir negaliu priimti tiek daug, dar vis nemoku… gėlių, pagyrų, viešo kalbėjimo apie mano asmenį. Tarsi netaktiškai, bet tikrai nuoširdžiai užvemiu: „Ar jūs visi, čia susirinkę, neturite ką veikti antradienio vakarais?“ Žinau, kad turite, žinau, kad atėjote tik dėl manęs, net tos knygos dar beveik nei vienas iki galo neperskaitėt – tik tą vakarą ją pirkot. Ir man tai sunku priimti. Sunku tvarkytis su tuo dėmesiu. Dėmesiu savo asmeniui, savojo ego. O jeigu ta knyga šūdina ir neverta nei vienos minutės jos skaityti? Kai viskas baigėsi norėjau išgerti taurę vyno ar net pasigerti, nors jaučiausi ir taip kaip girta. Atsisėdau pas Aliciją į mašiną ir sakau: „O dabar galiu garsiai parėkti“. Alicija sako: „Rėk, kiek širdis geidžia, tik perspėk“ ir užsikemša ausis. Aš rėkiu kiek tik turiu sveikatos. Ar palengvėjo? Gal. Tada sakau jai: „Žinai, Alicija, aš tiesiog žinau, kad parašiau gerą knygą ir esu rami.“ O su dėmesiu kaip nors susitvarkysiu. Gal kaip nors švelniai ir nepastebimai prasirgsiu žvaigdžių liga? Alicija man sako: „Žinai, Birute, manau, kad gali ir pabūti ta sužvaigždėjusia, tikrai esi to verta“. Esu dėkinga, dėkinga, dėkinga. Tūkstančius kartų dėkoju kiekvienam, kuris skyrė savo laiko ir energijos, kuris atėjo manęs palaikyti, pirko knygą, dalinosi informacija savo FB sienoje, „laikino“ ir komentavo. Ir toliau tai daro.
Geografinis atstumas, jau šiandien skiriantis mane su Lietuva, tarsi atitolina visas tas emocijas, išgyvenimus, kuriuos patyriau šią savaitę būdama Lietuvoje. Šiandien esu tokia laiminga, sėdėdama savo lovoje, toje, kurioje ir parašiau visą „Moteris iš raudonos Audi“ ir lyg iš šalies stebėdama tuos knygos pristatymus ir su jais atėjusius naujus potyrius.
Bet mane vejasi ir vejasi internetu pirmieji jūsų atsiliepimai ir įspūdžiai perskaičius knygą. Besiųsdama pirmąsias knygas iš didžiulio jaudulio užrašiau ne tokį vardą moters, kuri pirko – ji gyvena Norvegijoje, o knygas užsakė, kad nusiųsčiau močiutei į Klaipėda. Tai taip jau ir atsitiko, kad užrašiau tą palinkėjimą močiutei Anelei. Šiandien ryte gavau laišką:
„Labas rytas,
Kalbėjau su močiute, nes jai ir padovanojau knygą, kuri buvo dedikuota. Tai ji per vieną dieną pusę knygos perskaitė ir sakė, kad nereali knyga. Prašė labai labai labai labai padėkot jums už tokią knygą. Ir sakė, kad ją turi perskaityt kiekviena moteris.“
Aš lengviau atsidūstu… Vadinasi, ji įdomi ir ne tik tiems, kurie manęs asmeniškai pažįsta arba tiems, apie kuriuos parašiau. Galbūt parduosim ir visą tiražą?

Todėl dabar aš užsičiaupsiu – dabar kalbėkite jūs.

…tą knygą sveika paskaityti žmonėms, kurie mano: a) kad yra nelamingi; b) kad kiti turi jiems padėti; c) kad persidirba. Bet ta knyga įrodo ir kitką – vyrų ir moterų pasirengimas/nepasirengimas aukotis yra skirtingas. Dar ji yra linksma ir energinga knyga, o autorė – sveiko, realistinio proto ir TVIRTAI stovi ant žemės. REKOMENDUOJU: Moteris iš raudonos “Audi“…
…knyga sukrėtė. Sunku apibūdinti jausmus, kuriuos jaučiau ją perskaičius, tarsi net nėra ką sakyti… tarsi žado netekus. Drąsi moteris yra Birutė! Labai laukiu tęsinio ir ypatingai laukiu tikrai laimingos pabaigos šios moters istorijoje…
… antradienį per pristatymą gavau Jūsų knygą, šiandien, ketvirtadienio rytą, perskaičiau paskutinį puslapį. Ačiū! Už drąsą, už įkvėpimą. Dabar labai populiarūs yra web-treiningai, apie tai, kaip suderinti motinystę ir darbą, apie time-management moterims, apie svajonių išgryninimą ir siekimą… man jūsų knyga – tobula iliustracija, kad viskas imanoma…
…knyga „Moteris iš raudonos Audi“ yra terapinė…
…baigta. Šiąnakt. Antroj pusėj knygos nusiraminau ir nebesinorėjo keiktis. Atsitraukti sunku. Bet gera, kai žinai, kad jau kitaip. Daug klausimų sau. Knyga kažkokia kitokia. Redaktorė teisi sakydama tai. Tiek daug minčių, kad net sunku komentuoti,o gal ir nereikia…
… gavau vakar Birutes knygą! Sėdau į metro, atsiverčiau, perskaičiau du pirmus žodžius, kuriuos Birutė parašė mano dukrai ir pradėjau verkti. Taip susigraudinau, ačiu Dievui, priešais niekas nesėdėjo. <…> …Jau ir vėlu, ryt keltis prieš šešias. Bet negaliu tos knygos iš rankų paleisti! Kol pagaliau pradedu nakties metu tiek juoktis, ir sustoti negaliu… Vienu žodžiu sakant, tai ir rimta istorija, ir kriminalas, ir komedija, ir kaip nori, taip ir vadink. Įdomiausia yra tai, kad labai ryškiai atsispindi gyvenimas Lietuvoje: darbo ieškojimas, pinigų stygius, problemos parkuojant mašiną, nejautrios akušerės <…> Dar šita knyga apie draugystes, ilgametes ir be jokių “o kas man už tai?” Pažįstu Birutę, pažįstu ir Editą su Saulium Nickus! Jie irgi knygos personažai. Galiu tik patvirtinti, kad šioje istorijoje niekas nepagražinta, tie kuriuos pažįstu iš tikrųjų yra tokie, kaip Birutė aprašo. Tikri draugai, kurie yra verti padėkos eilučių knygos pradžioje. <…> Skaitau, ir jaučiuosi kaip gero turinio kine. Kartu scenoje ir kaip žiūrovas – iš šono. Matau tą gatvę, tą mažą namelį, tas “kaimynes kirpėjas” su cigarete dantyse, matau, kaip vyrai, šiukšlininkai, keikdami tą bobą, neša rankose Birutės raudoną Audi, net nenutuokdami, kad po keliolikos metų taps nestandartines knygos herojais. Matau išsitempusį taksisto veidą, kuris veža moterį iš ligoninės, savo pilve kraujuojančius mėsos gabalus paslėpusios. <…> Trumpai sakant, rekomenduoju šią nuogą, be pagražinimų knygą imti ir perskaityti!<…>

baneris

Facebook Comments

14 COMMENTS

  1. Birute, geriausi linkejimai nuo musu seimyneles!!! Aciu uz galimybe pasibuti ir pasimatyti Gerviniuose! Apie knyga dar butinai parasysiu. Noriu tik pasakyti, kad kita diena grizus perskaiciau puse knygos, o dabar taupausi, kad ta malonuma pratesti! Turi puiku sugebejima rasyti!!! (y) <3

  2. Birute, knyga puiki, nuostabi ir visokia kitokia, kokia tik galima ja pavadinti. Zinai, skaitau ja ir tiek visokiausiu panasiu situaciju buve ir yra mano gyvenime, tiek rasta iseiciu, tieksutikta zmoniu kurie myli ir nepalieka, kurie atsiranda toj vietoj ir tuo laiku… Apima kazkokia euforija. Tu saunuole ir tiesiog nepakartojama. Dziaugiuosi tave pazindama, dziaugiuosi tavo seima, tavimi, tavo gyvenimo budu. Ir tik sekmes jusu sauniajam sesetukui. Linkejimai, juk gy enimas tikrai grazus. 🙂

  3. Laba diena Birute, jeigu dar pameni, kazkada likimas tave buvo uzmetes i Visagina. Ten buvo toks lietuviu sokiu kolektyva, kur tu irgi dalyvavai. Jau tada tave pastebejau kaip isskirtine asmenybe, paskui tu isvaziavai i Vilniu, bet is musu kolektyvo vadoves dar ilgai girdejom apie tave. Paskui kolektyvas issyro, mes visi issibarstem kas kur, o yra net tokiu kurie jau anapilyje. Ir cia netiketai pamaciau tavo dienorascius, pradejau skaityti, labai patiko, papasakojau dukrai ir marciai kurios jau seniai gyvena anglijoje, bet ne Londone, jos irgi su susidomejimu skaite dienorascius, nors ir anglijoje gyvena daug ilgiau negu tu, bet surasdavo ko pasimokyti is taves. Kai tik suzinojau apie tavo knyga papasakojau dukrai ir va tik ka gavau ja dovanu, dukra uzsake ir man ja atnese. Sedziu darbe negaliu skaityti, bet per pietu pertrauka net nejau pietauti pradejau skaityti, tikrai atsitraukti sunku, dabar laukiu nesulaukiu darbo dienos pabaigos, net negaliu ramiai dirbti darbo, viskas, as susirgau sia knyga. Jau seniai taip nesinorejo skaityti. Aciu tau, tu nuostabi, sekmes tau gyvenime ir lauksim nauju tavo knygu.

  4. Dėkoju Jums už puikią knygą! Būkit stipri ir sveika! Kuo didžiausios sėkmės Jūsų mažiesiems knygos herojams – vaikams!
    Labai jau laukiu knygos tęsinio:)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.