Šiąnakt grįžau iš Lietuvos. Buvau savaitę. Labai norėjau šiek tiek pakeisti mintis, atsitraukti nuo knygos rašymo ir savo kasdienybės su keturiais vaikais. Turiu labai gerą draugę, savo grupiokę Virginiją, kuri gyvena Marijampolėje ir šventė savo gimtadienį. Pernai skridau į jos gimtadienį dėl lemtingai susiklosčiusių aplinkybių – buvau klaidingai nusipirkusi vieną bilietą į Lietuvą, todėl visai netikėtai Vasario 18 d. atsidūriau kubile vidury Dzūkijos miškų. Šiemet ji mane labai kvietė, ir aš labai norėjau būti per jos keturiasdešimtmetį, todėl nusipirkau bilietą iš anksto, prigalvojau sau milijoną reikalų, o Virgai pasakiau, kad neatskrisiu, nes labai norėjau jai padaryti siurprizą. Vakar prieš išskrisdama atgal į Londoną, tokiu pat siurprizu „pavaišinau“ ir dar vieną savo gerą draugę Inetą. Savaitė buvo labai intensyvi, kas naktį nakvojau vis pas kitus draugus, bet vieną naktį teko praleisti savo tėvų namuose, savo gimtinėje. Štai koks tekstas „gimė“ vakarojant pas juos:

Keistas jausmas po daugybės metų nakvoti tėvų namuose. Be vaikų. Kambaryje, kuriame prieš daugiau nei dvidešimt metų daugybę naktų verkiau į pagalvę dėl nelaimingos pirmosios meilės. Atrodo, kad aš nebeesu ta Birutė, kuri turi keturis sūnus, gyvena Londone ir rašo knygą apie dešimt savo santuokos metų. Esu šiek tiek sutrikus, su gumulu gerklėje, lyg man vėl būtų šešiolika. Jeigu būčiau tada susapnavusi savo gyvenimą po dvidešimt trejų metų, būčiau nieku gyvu nepatikėjus tuo, koks gyvenimas manęs laukia. Prabėgę metai buvo pilni nuotykių, daugybės išgyvenimų, kūrybos, veiksmo, nuveiktų darbų. Gyvenimas buvo ir yra sodrus ir pripildytas, kartais perpildytas meilės, linksmybių, atsitikimų (visokių) ir daugybės žmonių, kuriuos sutikau. Tas gumulas gerklėje apie tai, kiek daug man teko nuveikti ir išgyventi, ir dar apie begalinį dėkingumą, kurį aš viskam jaučiu nuolat. Tas gumulas apie tai, kad dažniausiai man norisi verkti iš laimės, kad šiandien esu tokia ir ten, kur esu. Tada, šešiolikos, nežinojau apie savo stiprybę ir gebėjimus, nemokėjau ramiai priimti sutiktų piktų žmonių, nemokėjau tinkamai elgtis nuskriausta ar apkaltinta. Tada buvau labai kategoriška idealistė, težinanti dvi spalvas: juoda arba balta. Kokia būtų laimė būti šešiolikos ir turėti tiek išminties, kiek dabar jos turiu. Bet tai neįmanoma. Aš atsidustu ir mėgaujuosi savo buvimu Lietuvoje, savo tėvų namuose. Mano tėvai – linksmi septyniasdešimtmečiai, užauginę aštuonis vaikus, iki šiol nestokojantys humoro jausmo, sveiko proto, kantrybės ir ryžto. Tėtis šiandien atrodo juokingai, nes priaugo dvylika kilogramų svorio – prieš keturis mėnesius metė rūkyti. Rūkė šešiasdešimt penkerius! Per šį vakarą aš jam uždaviau daugybę klausimų: „Kaip tau pavyko? Kodėl anksčiau nesigavo? Ar dabar nenori kartais parūkyti?“ Jis atsako: „Ne, nenoriu. Mane cigaretės metė, ne aš jas mečiau“. Ir juokiasi pats savimi patenkintas. Prisimena mano kažkada pasakytus žodžius apie plaučių vėžį. Esu jam sakiusi, kad vėžiu suserga tada, kai meta rūkyti, nes nustoja giliai traukti į plaučius orą, kad būtinai reikia ir toliau giliai kvėpuoti. Sako, kad jis labai kosti dabar, todėl nuėjo į vaistinę ir paprašė duoti ką nors. Juokiamės iki ašarų, įsivaizduodami vaistininkę, kai žmogus paprašo pagalbos: „Labai kosčiu, mečiau rūkyti, rūkiau daugiau nei šešiasdešimt metų.“ Į pokalbį įsikiša mama: „Iš pradžių jam pasiūlė kažkokių piliulių, paskui kažką purkšti, o dabar jau davė „Pertusino“, kaip vaikui.“ Gera pasijuokti drauge su jais, kai jie su tokia sveika humoro doze šaiposi patys iš gyvenimiškų nesklandumų, kuriuos jiems atnešė senatvė. Mama visą laiką mezga ilgas raštuotas kojines. Blogai mato, blogai vaikšto, eidama vis pasiramsčiuoja, greitai pavargsta, bet vis mezga. Visus raštus išmezga be jokio plano – „iš galvos“. Myliu juos už gebėjimą nesugriūti, už gebėjimą pasijuokti patiems iš savęs, taip linksmai ir ramiai gyventi senatvėje. Galvoju apie mus visus, brolius ir seseris. Vaikystėje visi buvom eiliniai vaikai iš Suvalkijos vienkiemio, daugiavaikės šeimos. Sakyčiau, mokykloje iš mūsų daugiau juokėsi ir niekino, nei gerbė ir palaikė – gyvenom beveik penki kilometrai nuo gyvenvietės ir mokyklos, labai daug dirbom namuose, todėl draugystėms mokykloje neturėjom laiko. O šiandien kiekvienas iš mūsų gyvena savo neeilinį didingą gyvenimą. Štai jauniausias brolis Giedrius, kurį mama gimdė būdama jau keturiasdešimt trijų ir visi aplinkui šaipėsi, kad bus kvailelis, o daktarai visą nėštumą mamą gąsdino, kad ji per sena gimdyti, vaikas gims be kojų ir rankų, kad reikia daryti abortą, kol ne vėlu. Giedrius gimęs gražus ir sveikas, bet būdamas šešiolikos metė mokyklą, nes jam nepatiko, norėjo kažkaip kitaip pabandyti gyventi. Mes, seserys, kryžium gulėm ir raudas raudodamos bandėm jį kaip nors paveikti, kad nors vidurinę pabaigtų. Bet Giedrius nepasidavė – norėjo dirbti. Nurašėm jį tada, kad nieko gero iš jo nebus, gailėjom, kad tėvams neužteko energijos ir ryžto jį tinkamai užauginti, kad dabar jo laukia tik nusigėrusio valkatos gyvenimas. Bet viskas susiklostė taip, kaip niekas net nesapnavo: Giedrius negeria, nerūko, daug metų yra vegetaras, praktikuoja jogą ir šiandien yra mūsų visų švieselė, optimizmo, ramybės ir palaikymo, paramos pavyzdys. Giedrius šiandien parskrido iš Indijos. Atostogavo ten jau nebe pirmą kartą. Paskui save jau daug metų vedasi ir sesers Rasos dvidešimtmetį sūnų Karolį. Aišku, kad Karolis klystkeliais irgi jau nebenueis. Vyriausia sesuo Irena gyvena Osle. Kovo mėnesį jai bus keturiadešimt ketveri. Laukiasi pirmo vaikelio. Visi labai džiaugiamės dėl jos. Mama su tėčiu planuoja skristi ją aplankyti kai pagimdys. Šypsomės ir planuojam – jeigu bus pasiryžę, kuris nors iš mūsų skris drauge su jais, jeigu mama nebepaeis, suorganizuosim jai vežimėlį, svarbiausia, kad jie turėtų noro ir ryžto. Aš linkiu jiems sveikatos ir labai labai linkiu sau nugyventi gyvenimą nuolat norint judėti į priekį iki pat paskutinio atodūsio. Labai linkiu sau užauginti savo vaikus taip, kaip tėvai mus užaugino – jie įskiepijo mums daug drąsos ir tarsi davė leidimą gyventi taip, kaip mes norim, drąsiai rinktis tai, kas mums geriausia, gyventi linksmai ir įdomiai. Jie visus mus užaugino su neįkainojama vertybe – norėti turėti ir siekti daugiau. Už tai aš jiems esu be galo dėkinga. Kaip jiems tai pavyko? Labai paprastai – savo pavyzdžiu. Šiandien, žiūrėdama į juos, turiu lyg savotišką viltį. Jeigu jie šiandien dar vis nori nuskristi į kitą šalį aplankyti savo penkioliktą anūką, nors tėtis niekada iš viso neskrido lėktuvu. Jeigu jis dar ir rūkyti mesti geba, tai gal ir aš gebėsiu, norėsiu keistis iki senatvės, gebėsiu gyventi savo gyvenimą taip, lyg kvėpuočiau pilnais plaučiais, plačiai pražiojusi burną: įkvepiu pilnutėlius plaučius nuotykių, siekių, įvykių, projektų, kelionių, kūrybos, vaikų erzelio, tango, sutiktų žmonių, emigracijos, lietuviško purvyno ir iškvepiu dėkingumą, meilę ir vėl dėkingumą. Lyg visomis kūno ląstelėmis jausčiau, kad gyvenu. Man tikrai labai gera gyventi. Aš labai didžiuojuosi savo šeima, savo broliais ir seserimis, savo tėvais.

Šiandien aplankiau ir savo namus Gerviniuose. Buvau jų pasiilgus, bet visas ilgesys išbyrėjo drauge su barškančiais dantimis bandant pasiekti savo sodybą. Košmariškas vieškelis, net vieškeliu jį pavadinti sunku. Neišbrendamas ir nepravažiuojamas mūsų keliukas nuo vieškelio – šiaip taip, gudriai keliuko krašto besilaikydama, beveik pieva įvažiavau, o kai reikėjo atgal išvažiuoti, tai gerokai „užnešė“ ir vos nelikau toje purvynėje kukuoti. Fu, bet kokius sentimentus ir norą grįžti čia gyventi sumurgdžiau į tą purvą. Nebent kada nors senatvėje, kai čia bus asfaltas arba kai visi turėsime savo asmeninius lėktuvėlius vietoje automobilių, gal ir grįščiau, bet tikrai ne dabar. To purvo pilna visur. Juodas sniegas pakelėse važiuojant iš Vilniaus į Marijampolę, purvinas visas Vilnius ir jo gatvės. Mąstau apie tą purvą važiuodama. Ką reikėtų padaryti, kad bent Vilniuje jo nebūtų? Suvokiu, kad tai neįmanoma. Gatvės žiemą barstomos smėliu ir druska, iš užmiesčio ant ratų ir automobilių privežama daug purvo. Tada šauna į galvą kažkada girdėta mintis, kad Lietuvoje gyvendamas net šešiasdešimt procentų savo uždarbio išeikvoji kovai su gamta – namus statai šiltus ir stipriomis sienomis, investuoji į vandentiekio ir kanalizacijos apšiltinimą, automobiliams perki žiemines padangas, sau šiltus rūbus, sumoki daugybę pinigų už tai, kad žiemą būtų šilta namuose, darbe, kad iš krano bėgtų šiltas vanduo. Žiemą barstoma druska ardo kelių dangą, todėl  tu moki ir moki už jų remontą. O jau vien sniego valymas kiek kainuoja!? O kiek išleidi pinigų nuolatiniam purvo plovimui nuo automobilių, kiek reikia langų skysčio!? Perki daugybę dalykų vien dėl to, kad gyveni šiaurės šalyje. Juk išleisdamas pinigus kovai su gamta, tarsi bergždžiai eikvoji savo energiją, eini prieš gamtą. Ir jeigu nors perpus sumažintum savo energijos „išlaidas“ tai kovai, gal tikrai geriau gyventum ir turtingesnis būtum? Kaip gerai, kad turiu šansą pabandyti gyventi kitur, kur kanalizacija ir vandentiekis išvedžiota ant namo lauko sienų, ir tos sienos plonutėlės – suręsti tokias daug pigiau nei lietuviškus mūrus. Kur vaikams nereikia nei žieminių striukių, nei batų, nei šiltų megztinių. Vėl ir vėl lyginu, vedu paraleles, dedu pliusus ir minusus. Labai norėčiau, kad be to purvo ir kovos su šalčiu Lietuvoje bent jau žmonės nenorėtų vien kitam kąsti gerklių, o valdžia, bandydama įrodyti savo teisumą, nežudytų paskutinio čia likusio kūrybiškumo ir verslumo. Vieną dieną internete „sklandė“ straipsnis apie vieną iš geriausių Lietuvos virėjų D. Praspaliauską. Nepažįstu aš jo, tikiuosi, neįsižeis, kad jį čia miniu. Man jo istorija kelias dienas neišėjo iš galvos. Straipsnis buvo apie tai, kad Darbo inspekcija nubaudė naują restoraną atidarinėjantį virėją už nelegalų darbą – prieš to restorano atidarymą draugas jam klijavo plyteles. Tada „pagūglinau“ apie tą virėją daugiau ir „įlipau į jo čebatus“. Labai talentingas, jaunas žmogus, kelis metus gyvenęs, mokęsis ir dirbęs užsienyje, grįžo į Lietuvą, nes tikėjo, kad čia irgi galima verslą padaryti. Jis yra pripažintas vienu iš geriausių Lietuvos virėjų. Vadinasi, yra kūrybiškas, iniciatyvus ir nesėdi rankų sudėjęs. Atidarė vieną sėkmingai veikiantį restoraną „Lauro lapas“. Ką reiškia atidaryti kad ir nedidelį restoraną Lietuvoje, gali suprasti tik tas, kuris kada nors tą darė – higienos ir sanitarinės normos, maisto ir veterinarijos tarnybos, gaisrininkų, elektrikų leidimai, kiaušinių plovimo instrukcijos ir visi kiti reikalavimai, normos, normatyvai ir instancijos su kuriomis tau reikia pabendrauti ir atitikti normas, kad gautum leidimus, gali nužudyti bet kokį kantruolį. Jau nekalbu apie interjerą, baldus, įrangą, patalpų nuomą, valgiaraštį, darbuotojus ir pinigus, kurių tu greičiausiai neturi daug, nes esi kūrybiškas, iniciatyvus, neseniai į Lietuvą grįžęs, jaunas pilietis, norintis sukurti naują smagią ir sėkmingą maitinimo vietelę ir kelias darbo vietas. Jeigu dar ir naują įmonę to restorano veiklai atidarinėji, tai garantuoju, kad likus kelioms dienoms iki atidarymo esi lengvai išprotėjęs, visai nemiegojęs jau gerą savaitę ir vargiai susikalbi su žmonėmis ir savimi pačiu. Jeigu pinigų neturi daug, tai tu jau esi prasiskolinęs iki ausų, gal net butą bankui užstatęs, todėl pasitelki savo draugus, gimines ir artimuosius ir visaip bandai suktis iš padėties vardan savo gražaus tikslo. Nežinau, kaip buvo šiuo konkrečiu atveju, bet jeigu ten būčiau buvus aš, tai galiu garantuoti, kad man plyteles irgi būtų klijavęs koks nors geras mano draugas laisvadieniais ar po darbo, bet tikrai ne konkursą laimėjusi įmonė. Ir aš tikrai to draugo nebūčiau įdarbinusi, nes galbūt iš viso ne pinigais jam mokėsiu, o nemokamu maistu savo restorane. Na, nesvarbu, esu daugybę kartų gyvenime prašiusi pagalbos, dešimtys žmonių man yra padėję atlikti vienus ar kitus projektus visai neatlygintinai. Viskas čia gražu, tik yra kita medalio pusė. Ta, nuo kurios mane tikrai vemti verčia ir norisi ne tik kad „varyti“ ant Lietuvos įstatymų ir tvarkos, bet ir garsiai kaukti. Kažkoks piktas ir pavydus Lietuvos pilietis praneša Darbo inspekcijai, kad štai pažiūrėkite, ten vyksta tikrų tikriausias nelegalaus darbo aktas! Ir jaunąjį talentą pradeda tampyti po teismus, skiria kelių tūkstančių litų baudą, viešai verčia raudonuoti žiniasklaida ir prisipažinti labai labai suklydus ir nusikaltus. Jis nusikaltėlis! Ir aš tikrai nuoširdžiai susitapatinu su juo, nes tokia nusikaltėlė buvau daugybę kartų: tada, kai sandėlyje keturiese kelias dienas klijavome ir konstravome Ežiukų Dryžiukų klubo dekoracijas „Panoramos“ rūsyje. Tada, kai organizavau Ekodaiktų festivalį, ir keli draugai ruošė sodybą kelių tūkstančių žmonių pasilinksminimui. Tada, kai naktimis karpydavome ir siūdavome kokias nors organzos gėles rytdienos renginiui. Tada, kai aš paprašiau savo draugės nufotografuoti mano renginį. Daugybę kartų aš buvau nusikaltėlė. Ir visai ne dėl to, kad norėjau apgauti VMI ar Darbo inspekciją. O paprasčiausiai dėl to, kad neturėjau pinigų. Tai kaip elgtis tokioje situacijoje? Nedaryti nieko? Neatidarinėti restorano visai? Ar kviestis visus į pagalbą ir bandyti judėti pačiam, bandyti tempti kaip lavoną beveik jau visai nugeibusį Lietuvos smulkųjį verslą? Žinau, kad daugybę žmonių manęs nesupras, ko aš piktinuosi Darbo inspekcijos efektingu darbu ir išieškota bauda į biudžetą. Žinau, kad jūs esat teisūs. Bet aš esu susitapatinusi su Deividu Praspaliausku ir jo „1 dublis“ atidarymu. Daug kartų ir daug metų bandžiau ir gan sėkmingai pavyko išgyventi iš savo verslo pačiai. Bet žvėriškai pavargau. Lietuviškos instancijos įrodė savo teisumą – aš išvažiavau. Nežinau, kiek dar kartų gavęs per galvą Deividas bandys vystyti verslą Lietuvoje. Jis jaunas dar, atlaikys dar daug smūgių, bet nenustebsiu, jeigu vieną dieną spjaus į viską, pasakydamas: „Taip jūs teisūs!”, susikraus savo daiktus ir išvažiuos be vargo gyventi į užsienį. Ir labai gerai ten gyvens. Tie pavyduoliai ir piktuoliai, kurie skambina Darbo inspekcijai ar kitai kokiai instancijai pranešti, kad štai žiūrėkit, vienas kažkoks pilietis elgiasi keistai, ne taip kaip mes, jis neverkia ir nieko iš valdžios neprašo, bando suktis pats ir iš viso, savo veikimu mums gyventi trukdo – nubauskite jį! Tokie po to piktinsis, kad kaipgi taip galima dėl geresnio duonos kąsnio emigruoti, išdavikas jis! Ir netingės rašinėti piktus ir pagiežingus komentarus. Štai tokios mintys mane kamuoja porą paskutinių savaičių. Lyginu eilinio smulkaus verslininko gyvenimą Londone ir Lietuvoje. Prieš pusę metų atidarinėjau anglišką įmonę. Kad įmonė pradėtų veikti užteko dviejų susitikimų – vieno su konsultacine kompanija Lietcentre Ltd – jie sutvarkė įmonės atidarymo dokumentus, tvarko buhalteriją ir susitarė su banku dėl sąskaitos atidarymo. Antras susitikimas buvo banke – parašo patvirtinimas. Ir viskas – gali dirbti. Aš, tiek metų bauginta ir gąsdinta VMI, Sodros, Darbo inspekcijos Lietuvoje reikalavimų, taisyklių, normatyvų ir įvairių ataskaitų, labai bijojau ką nors padaryti neteisingai angliškoje įmonėje. Todėl po pirmo mėnesio aplankiau įmonės buhalteriją tvarkančią įmonę ir smulkiai klausinėjau, ar gerai viską darau – renku čekius, apiforminu komandiruotes, surašau kam panaudojau įmonės pinigus. Klausinėju, kokios išlaidos tinkamos nurašyti įmonės veiklai, kokiu būdu man kas mėnesį pristatyti visus dokumentus – el.paštu ar atvežti, o gal kokią išlaidų suvestinę padaryti? Lietcentre Ltd vadovas mane išklausė ir tarė: „Kodėl Jūs taip norite dirbti mūsų darbą? Nusiraminkite. Mes viską surašysim ir apiforminsim, Jūs tik čekius rinkite į kokį vieną segtuvą.“ Klausiu jo, kaip dažnai pristatyti? Po metų, nuo įmonės atidarymo – nustembu išgirdusi atsakymą. Tada jie turės dar pusę metų laiko viską suskaičiuoti! Ir jokių kasmėnesinių ataskaitų, jokių užknisančių sąskaitų faktūrų, kurias išsirašinėdama už kiekvieną pirkinį Lietuvoje, per paskutinius dešimt metų sugaišau turbūt kokius ištisus tris mėnesius savo gyvenimo. O esminis skirtumas yra tas, kad jeigu čia ir patikrins, ras klaidų, tai nebaus, o paprašys kitą kartą taip nedaryti. Ir su siaubu prisimenu savo nuolatinę baimę dėl visų dokumentų Lietuvoje, nes net ir gerai viską darydama, mokėdama buhalteriui, daugybę metų „parinausi“: o jeigu kažką blogai įrašėm į Įsakymų knygą, supainiojom numerius? O jeigu neras kokio parašo Darbo sutarčių žurnale? O jeigu sąskaita – faktūra bus su klaida? O jeigu sumokėjau įmonės kortele už degalus ir kažkur pamečiau kvitą? O jeigu mano vyro parduodamų maisto papildų aprašymai neatitiks LR Reklamos įstatymo, kurį kontroliuoja Maisto ir Veterinarijos tarnyba(!), pirmą kartą nusikaltus gausim minimalią baudą 500 Lt, nes jie nėra numatę tokio atvejo, kad už pirmą pažeidimą skiria tik įspėjimą. Dieve, man net galva svaigsta nuo visko, kiek marazmų žinau apie visas kliūtis, kurios lyg specialiai padarytos, kad Lietuvoje šiukštu negalėtų lengvai vystytis smulkus ir vidutinis verslas. Apie reikiamų sumokėti mokesčių dydį aš iš viso patylėsiu. Ir jūs sakote, kad aš „varau“ ant Lietuvos? Kasdien galiu papasakoti ne vieną debilišką istoriją, kuri kankina kiekvieną gyvenantį Lietuvoje net ir jokio verslo nedarantį. Kelintas mėnuo bandau atsisakyti šiukšlių išvežimo paslaugos, nes nenaudojamas konteineris jau metai stovi prie namo. Pasirodo, neįmanoma jos nutraukti. Ir aš „su džiaugsmu“ turiu mokėti duoklę Trakų komunalininkams – 35 litus kas mėnesį. Prisimenu, kaip džiaugiausi atsiradusia galimybe turėti konteinerį prie namų – per kelis metus buvo tikrai užknisęs šiukšlių vežiojimas į Trakus ar net Vilnių. Abi su kaimyne vienos ir pirmųjų visoje apylinkėje sudarėm sutartis – abi tokios teisingos sau atrodėm. Abiejų konteinerius pastatėm greta. Dabar ta pati kaimynė gyvena mūsų name – persikraustė iš savo į mūsų, kai emigravom. Prieš kelis mėnesius skambinu Trakų komunaliniam ūkiui ir dėstau situaciją. Man aiškina, kad nutraukti sutartį galima tik tuo atveju, jeigu atnešiu elektros skaitliuko parodymus, kad visus metus jis nesisuko ir name niekas negyvena. Bet jeigu gyvena, kaip mūsų atveju ir turi patys savo konteinerį, tai aš to padaryti iš viso negaliu. Dar man sako, kad visi konteineriai „čipuoti“ ir vadybininkas kompiuteryje mato, kad juo kažkas naudojasi. Liepia aprašyti savo situaciją, rašyti prašymą, kad sustabdytų sutartį metams ir atsiųsti el.paštu. Tada jie atvažiuos paimti konteinerio ir metus man nebesiųs sąskaitų. Viską padarau, pasakau kaimynei, kad daugiau šiukštu neliestų mano konteinerio. Šiandien parvažiuoju į Gervinius ir vėl randu sąskaitą! Skambinu vėl, praėjus keliems mėnesiams po prašymo išsiuntimo. Vadybininkas Edgaras Petrauskas sako, kad jis nieko nežino, nieko nemato kompiuteryje ir klausia manęs, su kuo aš prieš tris mėnesius kalbėjau, kam tą prašymą siunčiau, bando apsimesti, kad čia iš viso viskas neįmanoma, aš nežinanti, ko noriu, ir kad už tas šiukšles turėsiu mokėti net ir po savo mirties. Kai pakeliu balsą ir sakau, kad jie pokalbius įsirašo patys ir tegul susiranda, kad aš skambinau, su kuo kalbėjau ir t.t., pradeda normaliau kalbėti, prižada pasitikrinti el.paštą ir surasti mano prašymą. Padedu ragelį ir man tikrai pikta, nes jaučiuosi beviltiškai mulkinama, o pasiskųsti nėra kam. Garantuoju, kad jis to prašymo neras. Esu tik eilinis paprastas žmogelis, kurį apgaudinėja, ir aš neturiu net vilties surasti teisybę. Tada mintimis nusikeliu į Londoną ir mąstau apie metro streiką, ten vykusį dvi praeitas savaites. Per visą pasaulį nuskambėjo, kad milijonų žmonių gyvenimas tomis dienomis Londone buvo sutrikdytas dėl beveik neveikiančio metro todėl, kad vadovybė norėjo atleisti 950 metro darbuotojų. Sunku įsivaizduoti metro streiko mąstą ir pasekmes, nuostolius dėl saujelės metro darbuotojų, paprastų, eilinių žmogelių, kuriuos užstojo profsąjunga. Beje, nežinau, kuo viskas baigėsi, nes visą savaitę buvau Lietuvoje ir mažai turėjau laiko žinioms iš Londono. O kas užsistos eilinį Lietuvoje? Tą, kuris nori atidaryti restoraną ir paprašo draugo išklijuoti plyteles? Tą, kuris nori nutraukti nelemtą šiukšlių išvežimo sutartį? Tą, kuris internete parašė, kad ryklio taukai gerina sąnarių veiklą ir gavo penkių šimtų litų baudą?  Bet kokios jūsų pastangos ir noras surasti teisybę bus įvardintos kaip nusikaltimas. O jeigu labai pavargsit ir emigruosit, ar jau emigravot, būsit nuolat vadinamas išdaviku. Jeigu ne garsiai, tai tikrai mintyse ir piktuose komentaruose. Nusikaltėliai ir išdavikai.

Žinau, kad nepadariau nieko bloga, kad man būtų klijuojama tokia etiketė, kaip ir tūkstančiai žmonių, kurie emigravo, arba tie, kurie liko Lietuvoje ir vis dar tiki, vis dar bando kurti savo nedidelį verslą, kaip nors išgyventi. Bet visada atsiras geraširdiškai norinčių kurią nors iš šių etikečių užklijuoti. Kelias savaites negalėjau nieko rašyti, nes mano mintyse apsigyveno ponia Lina, nepatingėjusi susirasti mano email’ą ir prirašyti man paklodes „patriotinių“ laiškų. Jie ilgi ir šlykštūs, kaltinantys ir pilni pykčio. Girdi, kaip aš taip galėjau išduoti Lietuvą ir ją asmeniškai nuvilti. Ji taip tikėjusi manimi ir mano vaikus laikiusi Lietuvos ateitimi, o dabar mano anūkai bus oranžiniai siauraakiai „hibridai“:

„Jūs esate viešas žmogus, viešai rašot dienoraštį, blog‘ą. Todėl ir rašau, nes esu stipriai nusivylusi, kad net tokie žmones išvyksta. Tikrai esu nusivylusi, net supykusi ant jūsų. Nesitikėjau iš jūsų tokio žingsnio ir tokio kvailo liaupsinimo. Pati gyvenau ir mačiau koks užsienyje gyvenimas –  iškreiptų veidrodžių karalystė, moralinių ir dvasinių dalykų nebuvimas, tik iš išorės atrodantis gražus pasaulis, bet viduje… Mūsų kaimo žmonės, grubūs ir prasigėrę yra tikresni ir normalesni už malonius ištvirkusius anglus. Man pikta, kad protinga moteris kaip jūs pasinaudojusi savo sugebejimais rašyti klaidina žmones ir „kabina makaronus ant ausų“. Reikia sakyti tiesą, sakyti koks prastas išsimokslinimo lygis mokykluose, koks degradavęs jaunimas, kaip nėra ten vertybių, moralinių ir dvasinių dalykų su žiburiu nesurasi. Tačiau kam per blog‘ą, stipriai skatinti emigraciją su „netikromis“ pasakomis kaip ten viska puiku? Kam? Jūs esate lietuvė tikresnė nei aš, bet jūsų blog‘e net dangus žydresnis ir žolė žalesnė UK nei LT. Būtų sąžininga, kad nors neliaupsintumėt UK, nes kvailesnė ir silpnesnė patikės jūsų pasakomis.“

Čia tik trumputė ištrauka iš to, ką ji man prirašė. Ilgai „virškinau“ visus ponios Linos kaltinimus ir išsakytus argumentus, bandžiau jai teisintis ir mintimis su ja daug „kalbėjausi“, aiškinausi. Net rašyti blog‘o negalėjau. Bet šiandien atsisėdau, įsijungiau kompiuterį ir tekstas tarsi pats „iškrito“ iš mano galvos ir širdies. Skausmingas ir purvinas dėl Lietuvos, tarsi druska ir taip kraujuojančiai žaizdai. Negaliu aš nieko mokyti ir aiškinti kaip kam elgtis, kaip gyventi. Aš tik stebiu, gyvenu ir aprašau savo patirtis. Ir nesijaučiu išdavikė nei per nago juodymą. Nesijaučiu išdavikė, jeigu man Londone šilčiau ir švariau nei Lietuvoje. Likimo ironija – mano tėvai gyvena ir visa mano vaikystė prabėgo netoli Paežerių, Vinco Kudirkos tėviškės. Štai čia, visai netoli mano tėvų „gimė“ Lietuvos himnas ir vėliava. Bet, kad ir kaip ironiškai atrodytų mano emigracija ir patriotizmas drauge sudėjus, sveikinu visus ir save su Vasario 16 – ąja – Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

Jau baigsiu, nes galėčiau dar penkis puslapius parašyti. Greitai bus papildymas – jaučiuosi neišsikalbėjus.

 baneris

Facebook Comments

34 COMMENTS

    • Neįtikėtina naujiena, Egle! Šiandien suradau el pašte savo laišką su prašymu sustabdyti šiukšlių išvežimo sutartį, kurį siučiau komunalininkams lapkričio pradžioje. Nusiunčiau dar kartą ir poros valandų bėgyje gavau laišką, kad jie yra gavę mano prašymą, anuliuos sąskaitą ir atsiprašo už nepatogumus!!!!!!!!!!! Valio! Viena mažutė mažo žmogelio pergalė dėl šiukšlių konteinerio!

  1. Puikus ir teisingas straipsnis, teisingi pastebėjimai ir mintys. Buvau pusiau emigravus 2 kartus (kartą 4,5 metų, kitą kartą 2 metus). Grįžau, atmušiau nagus ir ragus namuose – patyriau visko. Uždarinėju taip ir neįsibėgėjusį verslą ir emigruosiu vėl. Dabar jau nebe pusiau – iš tikrųjų. Ačiū, Birute.

  2. Dovilė Latakienė tu asmeniškai gal ir negalvojai. Mokymasis Paežerių mokykloje iki šiol man yra pats didžiausias gyvenime patirtas košmaras, patyčios ir nuolatinis žeminimas. Tik pradėjusi mokytis Marijampolėje supratau, kad aš esu normalus žmogus, galintis turėti draugų, o ne kažkokia bezdžionė nuolat randanti striukėje grąsinančius laiškelius. O įvykis, kai per fizinio pamoką išsinarinau koją ir negalėjau paeiti, kai visa klasė iš manęs sustoję žvengė ir šaipėsi, paskui likau viena mokykloje, nes negalėjau pareiti keturis kilometrus per dumblą namo, man taip įsirėžė į atmintį, kad dar dabar nupurto prisiminus. Tik vėl nereikia man pasakoti pasakų kokiais epitetais buvo vadinamas mano brolis Arūnas, sesuo Aušra ir aš, ir ką aš turėjau tada jausti ar ką turėčiau dabar atsiminti. Paežeriuose vaikai buvo išnaudojami, statydami sporto salę, nuolat patyrė ne tik vaikų, bet ir kai kurių mokytojų patyčias. Šitą pareiškimą darau labai atsakingai, o ne dėl noro “sutirštinti spalvas”.

  3. Jūs kalbate ir išsakote labai daugelio- dar likusiųjų čia, bet įskaudintų, pažemintų, nesuprastų- ne prarastos kartos žmonių mintimis, skaitau ir galvoju, kiek daug nuostabių žmonių paliko šalį, ačiū Jums už taip nuoširdžiai nupieštą realybę, mes su Jumis

  4. Dovile ,ar jums kada kas nors sakė -nepyk? ar nuo to pyktis praeina ? Atsisakyk negatyvo ar taip i paprajau paprasta , o dar su tokia patirtim? ar tikrai taip lengva? jei nori pamokinti žmogų sudėvėk kelias jo kurpes, o tada spręsk ar dar gali patart ką nors.

  5. Sigita Juzumaite, Dovilė tikrai žino, ką rašo, nes labai panašiu metu kaip ir Birutė mokėsi toje pat mokykloje (beje, aš taip pat). Visko ten buvo, bet tikrai nemanau, kad mokytojai šaipėsi iš Jakučionių vaikų (bent jau vyresniųjų, su kuriais man teko kartu lankyti mokyklą) – taip tikrai man neatrodo. Beje, nuėjus mokytis į vidurinę mieste (labai “dideliame” – Vilkaviškyje) bent jau iš pradžių teko atlaikyti “ji iš kaimo” etapą. O gerų dalykų toje kaimo mokykloje, kurią lankėme su Birute, tikrai buvo, nereikia jų pamiršti.

  6. aš net neabejoju, kad žino, bet ar jums praeina kokia nors emocija,jausmas nuo t o kad kažkas apie jį pasako, juk nepraeina tai nereikia žmogui sakyti – atsikratyk negatyvo tai ne taip paprasta ir tų žodžių nepakaks.Gal pradėkite priimti žmones tokius kokie jie yra.nereiks jų keisti

  7. Birute, sutinku su tuo, ką parašei 🙂 O kas dėl verslo. Mano vyras pavėlavo vieną dieną sumokėti PVM, bet sumokėjo. Deja, kitą dieną VMI dar kartą tą pačią sumą nurašė, nes nepastebėjo, kad pinigai gauti. Po savaitės dar atsiuntė grąsinantį laišką “prašom susimokėti PVM, nes….” Čia jau turėdami dvigubą sumą!!! Tai čia normalu?? O dėl negatyvo matymo. Visai nesutinku su komentatorėmis. Atvirkščiai, Birutės pasisakymuose matau daug pozityvo ir bandymo pamatyti šviesias gyvenimo pusės. Juk gyvename – šiandien 🙂 Nesvarbu, kad yra liūdnų prisiminimų, juk mes visi jų turim. Be to, jei nebūtume taip gyvenę, negalėtume suprast, kaip gera yra šiandien 🙂 Todėl – į priekį, Mieloji! Viskas čiki 😉 O jei Andriukaitis neleis eiti į darželius neskiepytiems vaikams, tai ir mes atvažiuosime pas jus gyvent!! 🙂 😀

  8. O aš visada svajoju grįžti į Lietuvoje, kad ir kaip “nešvaru”.Nepatinka man Anglija, pilna šiūkšlių, žiurkių o ir jaunimas net neskiria Europos nuo Azijos. Pasiseka pabendrauti su vyresniais vietiniais žmonėmis, kurie labai nustemba kaip tokioje mažoje šalyje taip gerai mokina anglų kalbos jog gali dirbti pamainos viršininke restorane, norėtųsi, kad Anglija ir būtų tokia, kokią jie ją prisimena. Aišku lengva man kalbėti, kai nei vaikų, nei kitų problemų neturiu 🙁

  9. Kristina Zaveckaite o kodėl mano prisiminimai turi būti tokie, kokie buvo tavo? Aš išgyvenau tada savo dalykus, gal būt su daug kuo nemokėjau tvarkytis. Yra dalykų, kurių iki šiol negaliu pamiršti ir suprasti, bet tai nereiškia, kad aš jiems jaučiu kažkokį negatyvą ar verkiu dėl to atsisėdus. Nesuprantu, kodėl vien užsiminimas apie patirtas patyčias mokykloje tau ir Dovilei atrodo daug negatyvo ir jūs apie jį kalbat. Mano šios dienos poste didžiausias pozityvas yra mano šeima. Bet, kaip sakant, norint ir prie stulpo galima prisikabinti, kad ne vietoj stovi. Kita vertus, kitame įžvelgti negatyvą, kai apie jį aš nei kalbėjau daug, nei analizavau, gali tik tada, kai pats jo turi.

  10. 😀 Birute, juokingiausia, kad žodžio “negatyvas” savo ankstesniame komentare aš net neminėjau 🙂 Tad nežinia kaip čia su tais stulpais 🙂 O prisiminimus kiekvienas turi tokius, kokius turi ir nemanau, kad kas nors net mintį apie kažkokį primetinėjimą gali turėti. Pati gi man kažkada sakei, kad svarbiausia yra tai, ką pati galvoji apie vieną ar kitą įvykį, o ne ką kiti apie tai galvoja…

  11. Neįtikėtina naujiena, Egle! Šiandien suradau el pašte savo laišką su prašymu sustabdyti šiukšlių išvežimo sutartį, kurį siučiau komunalininkams lapkričio pradžioje. Nusiunčiau dar kartą ir poros valandų bėgyje gavau laišką, kad jie yra gavę mano prašymą, anuliuos sąskaitą ir atsiprašo už nepatogumus!!!!!!!!!!! Valio! Viena mažutė mažo žmogelio pergalė dėl šiukšlių konte… http://www.jakucionyte.lt/?p=215#comment-352

    • Aciu Birute uz tai, kad rasote, uz tai, kad esate. Smagu skaityt, ypatingai jauku ir miela skaityt apie Jusu tevukus. Rasykit apie visus pozityvius ir negatyvius dalykus, apie savo potyrius – juose kiekvienas atras ta, ka nori matyti. Aciu dar karteli.

  12. Ačiū Birute, pasiskaičiau apie Tėvelius ir atrodo, kad savo pusseserę Teresėlę ir jos Antanuką būčiau aplankęs ir pabendravęs 🙂

  13. ooo čia viena iš mano mėgstamų temų. kai sako – patyriau patyčias – neee nepatyrei, nes aš jų nepatyriau ir nemačiau. tas pats kas sakytum – dieve, koks aš alkanas, kaip noriu valgyti, o kitas neigtų – neeee, tu visai nealkanas, valgei gi prieš 4 valandas ir aplamai įsikalbėjai tą alkanumą – galvok kitaip ir nesijausi alkanas, nes aš tai nesijaučiu. bet jei aš sakau kad aš alkanas, kad patyriau patyčias, man buvo blogai, kad man skauda – tai taip ir yra!!!!!

    • labai teisingai pasakiai!atrodo, kad jie zino kas Birutes viduje dejosi!Pilna tokiu.As nieko negatyvaus nematau , tik tikrove!

  14. Su pergale, Birute. Ir man liežuvis panižo pasisakyti. Žmones išlaisvina kalbėjimas apie tai, kas skauda, kas džiugina. Ir jeigu šiandien ta diena, kai norisi pasidalinti prisiminimais, kurie stovi gumulu gerklėje, lai jie liejasi. Yra gal būt ir gražių prisiminimų apie mokyklą, tik jų eilės dar palauks… Nepažįstu tavęs Birute iki kaulų smegenų, bet gyvą mačiau 🙂 Analizuoti, kritikuoti, aukštinti, murkdyti purve manau neturinti teisės. Kiekvienas klojamės taip, kad patogu būtų miegoti. Drąsiai galiu nusilenkti prieš tavo drąsą: rizikuoti, siekti, keisti, ieškoti, pasiduoti ir t.t. ir pan. Kartais ir pavydžiu, bet tikrai ne tuo pavydu, kur mintys tik juodos. Mes vis dar bandom čia Lietuvoje, visaip kaip, visur kur, kad sukurti gerbūvį, šviesų rytojų, bet palaikymą turime tik patys savo, tikrai ne VMI, Sodrų ir pan. Aš tikrai myliu Lietuvą. Tik gaila, kad ta meile negalima susimokėti už paskolas, mokesčius, pirkti maistą. Manau, kad užtektų ir dar liktų. Linkėjimai, Birute 🙂

  15. skaitau Birutės dienoraštį, visokiausių minčių kyla, kai kur palaikau, su kažkuo nesutinku. Na, tas “varymas” ant Lt ir tas noras rašyti blogus, knygas, tai lyg noras kažkam kažką įrodyti, išspjauti dešimtmečius kauptą “purvą”. Puikiai čia buvo atsakytas klausimas kam Jūs norite įrodyti? Ogi tiems, kurie tyčiojosi mokykloje, net ir tam pačiam Jūsų ex sutuoktiniui norite įrodyti, galbūt net nesąmoningai, kad vat skaityk, man viskas puikiai ir be tavęs einasi. Čia tik mano mintys, gal aš visiškai klystu, tik man taip atrodo, kad visi tie sopuliai atlydėjo Jus iš vaikystės ir tiesiog Jūs taip “valotės”, tad kai pagalvoju, tai visai ir nejaučiu jokio pykčio, kad “varote ant LT”, svarbu tik Jums pačiai palengvėja:) Kaip aš sakau, kuo daugiau laimingų žmonių, tuo ne tik jiems patiems, bet ir aplinkiniams nuo to geriau, o vadinasi ir man ir mano vaikams:) Sėkmės Jums ir linkiu nenusivilti kuriant savo ir vaikų gyvenimus:)

  16. ką Birutė parašė apie Paežerių mokyklą. Deja, mano prisiminimuose taip pat dominuoja negražūs dalykai dėl kai kurių mokytojų netolerancijos ir diskriminacijos mokinių ir jų tėvų atžvilgiu. Ir kas keisčiausia, dar net dabar kai kuriems tų laikų tokiems ,,pedagogams” leidžiama ten dirbti ar net užimti vadovaujamą postą. O 1 tokia, jau nebedirbanti, bet vis dar susireikšminusi, įsivaizduoja buvusi super mokytoja. Deja, jos palikimas man ir mano pažįstamiems- tik skaudūs prisiminimai dėl jos neteiktino elgesio.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.