Labai nemėgstu nei savęs, nei kitų varyti į kampą, bet šį kartą pati įsivariau. Šįvakar imuosi dar vieno iššūkio – vairuosiu 2000 km viena iki Lietuvos. Viena su savo keturiais vaikais.

Dėl to  turiu „eksternu”, nu kažkaip pagreitinti užbaigti buvusios stovyklos procesus, nors jaučiu, kad dar tikrai reikia kelių dienų atsigauti, persikrauti, nurimti, kad kažką naujo pradėčiau, bet čia kalba protas: „Reikia tau kelių dienų poilsio.” Protas mums dažnai pakiša idėjų, kurių neįgyvendinę mes būnam nelaimingi. Nebetikiu nustatyta žmogui minimalaus miego riba. Nes mano kūnas dažnai pasitenkina ir 4 ar 5 valandom, o protas sako: „Tu pavargus, reikia septynias miegoti.” Tai aš antra diena visaip kaip bandau su savo protu susitarti, kad nereikia man savaitės po stovyklos atsigauti, pakaks dviejų dienų… Ai, tik kūnas labai jau ne mane palaikančius signalus duoda – kartais taip skauda klubą, kad negaliu paeiti. Vakar užstrigau oro uoste grįžus iš LT, tiesiog negalėjau nueiti iki autobuso.

Tai va, tokioje būsenoje: pavargus, „sužertvėjus”, skaudama, bandau save susirinkti, užbaigti trečios pamainos procesą ir iki vakaro būti labai pasiruošus sėsti už vairo.

Tai, ką patyriau šią vasarą nei planavau, nei sapnavau. Gavau tiek daug pamokų, kad turbūt dar kokius pusę metų virškinsiu…

Kiekviena stovykla tai tarsi savęs pervarymas per mėsmalę. Pradžioje tu esi vientisas, susidėliojęs, su savo patirtim, įsitikinimais, lūkesčiais, tikslais ir numatytu planu. Kažkur trečioje stovyklos dienoje tau reikia visa tai palikti, subyrėti ir susirinkti iš naujo.

Stovyklos man buvo absoliutus turbo retritas, kuriame praktikavau NEPRISIRIŠTI prie nieko. Tai tokia gili ir stipri patirtis, kad tikrai jaučiuosi kaip kosmose. Yra tik šis momentas ir esi tik tas, kas šią akimirką esi. Nėra nei praeities, kuria galėtum remtis, jaustis tvirčiau, nei ateities, kuri gali nužudyti dėl nepasiteisinusių lūkesčių. Tai buvo turbo treniruotė gyventi be lūkesčių: situacijoms, vaikams, vadovams, sau. TIESIOG BŪTI čia ir dabar.

Visa tai labai sunku nupasakoti žodžiais, nes tai absoliučiai jausminis, širdies atvirumo dalykas. Jį patirti, kai esi tiesiogiai atsakingas už daugiau nei trisdešimt vaikų ir  beveik dešimt vadovų yra labai stipru. Ir svarbiausia, kad viskas baigiasi visada laimingai. Jokių didelių traumų, nelaimių, konfliktų, nesusipratimų. Tarsi kas saugotų apglėbęs. Ir aš žinau, kad saugo. Neįmanoma žodžiais perduoti tikėjimo, ypač tiems, kurie tiki tik tuo, ką mato. Tačiau mano tikėjimo stiprumas, maldos, ryšys su Aukščiausiu tikrai padeda, kad stovyklos praeitų sklandžiai. Todėl ir šiandien meldžiuosi, kad Dievas vestų mane tiesiu keliu, todėl tikiu, kad visa mūsų kelionė iki Lietuvos bus saugi ir sklandi.

Na, o gyvenimiškos pamokos, kurias išmokau paskutinėje Žiedų pamainoje paprastos, bet ne prastos:

  1. Yra labai daug vaikų atvertomis širdimis, nuoširdžių, mylinčių, laimingų. Jie kenčia įprastoje aplinkoje, mokykloje, tačiau jie nėra „pacientai” stovykloje. Jiems nereikia daryti nieko, kad nuimti blokus, konceptus, įtampą. Jie jau yra atsivėrę. Todėl su tokiais vaikai tereikia BŪTI ir stiprinti jų pasitikėjimą, kad būti geriečiu yra privalumas, o ne trūkumas.

Kai priėminėjau vaikus į stovyklą iš kokių penkių tėvų išgirdau, kad vaiko problema „per geras”. Na, būti blogu, kitiems lipančiu per galvas, aš neišmokinsiu, bet palaikyti gerume tikrai galiu.

Todėl šioje Žiedų pamainoje buvo tikrai daug pozityvių, atsivėrusių vaikų ir man buvo labai gera su jais. Aišku, dirbau su savimi, nes vis bandžiau tų bėdų rasti, įsiprasminti „sunkiame darbe”, bet vaikai nugalėjo – atsipalaidavau ir mėgavausi gerumu.

  1. Nepriimti paauglių iki 16 metų būti vadovais. (Čia baisiai nuliūdo mano vyresnėlis, nes buvo susiruošęs būti vadovu paskutinėje, Amatų pamainoje, o aš atšaukiau).
  2. Tuos tėvus, kurie nori savanoriauti ir, kad stovykloje būtų jų vaikai ( tai labai naudinga patirtis, galinti stipriai pagerinti santykius ir koreguoti tėvų elgesį su vaikais) priimti tik išskirtinais atvejais, jeigu jie mano geri pažįstami, draugai arba susimoka pilną stovyklos už save kainą. Nagla, ar ne? Taip. Ir tvirtai laikysiuos savo nuomonės. Daugiausia kreivų situacijų, santykių aiškinimosi, nesklandumų per aštuones praėjusias stovyklas įvyko dėl savanoriaujančių tėvų santykių su vaikais. Kai reikėjo kaučinti tėvus, analizuoti jų elgesį, rodyti situacijas kada jie klysta. Aš galiu tą daryti, bet tik geriems draugams arba už pinigus. Nori gero patyriminio retrito? Super! Bet su savanoryste jo nenusipirksi, teks susimokėti.
  3. Labai daug patirties su savanoriais. Visokios. Po šios stovyklos žinau, kad vadove ketinusi būti, gali išvažiuoti dar neprasidėjus stovyklai, nes „ Aš kaip savanorė galiu ir prie laiptų miegoti ir po, bet mano vaikas moka pilną kainą ir jis privalo gauti normalią vietą!” Tai čia ir dedame tašką visoms diskusijoms ir galimam savaitės savanoriavimui. Nėra pas mus jokių „normalių” vietų. Stovyklavietė kukli, daug lovų dviviečių ir vaikai miega jose po du, viename namelyje nėra wc ir dušo – reikia lipti slidžiais laiptais žemyn ir eiti į kitą namelį, o šiltas vanduo buvo tik dvejuose nameliuose. Stovyklos esmė yra ne geros sąlygos, o atverta širdis. Jeigu netinka manieji įsitikinimai taigi jūsų teisė rinktis kitas vietas, su ”normaliom” sąlygom. Ir būten tai deklaruoti garsiai aš įgijau drąsos šioje stovyklos pamainoje.

Dėl savanorių taip pat turiu atsipalaiduoti – užsiauginau visą komandą norinčių dirbti stovyklose. Kai kurie iš jų yra patyrę ir labai patikimi tiek, kad moku atlyginimus. Taip darysiu ir ateityje – dalis vadovų yra vyr vadovai ir jie jau nebe savanoriai. Noriu turėti komandą studentų, kurie vasaromis dirba stovyklose. Tiksliau jau turiu. Žinoma, iki apmokamo vadovo darbo Gervinių stovyklose yra labai ilgas kelias: kelios stovyklos savanorystės, tinkami charakterio bruožai, gebėjimas tarnauti ir atsiverti, tačiau jau dabar turiu daugiau vadovų nei reikia. Ir labai gera žinoti, kad galime auginti stovyklas – yra labai didelis potencialas tiek turimoje komandoje, tiek iš norinčių stovyklauti.

  1. Nežinojau, kad yra tokia praktika pirmą ar antrą dieną skambinti tėvams ir pasakyti: „Jūsų vaikas susistumdė ( ar netinkamai elgėsi) su kitu, atvažiuokit jį pasiimti.” Pasirodo taip daro kitose stovyklose. Na, man kol kas to neprireikė, bet turėsiu omeny.
  2. Maistas be mėsos, savaitė be telefonų, interneto, kompų ir pertrauka neskambinti tėvams yra visais rakursais pasiteisinusi patirtis.
  3. Amatų stovyklos, t.y. rankdarbių darymo programa yra teisinga ir kartotina, vystytina kasmet darant vis sudėtingesnius rankdarbius. Žiedų pamaina su savo pasirengimu ir motyvacija daryti rankdarbius aplenkė daug metų „treniruotą” mano Amatų stovyklos komandą, todėl kitais metais ta linkme ir judėsime.

 

Esu labai labai dėkinga sau už tai, kad rizikavau ir prisiėmiau sau tokį iššūkį – tris naujas stovyklos pamainas kas antra savaitę, skraidymą po kiekvienos pamainos pas savo pačios vaikus. Tai yra įgyvendinama, panešama ir mano jėgoms. Taip, įsivaizduojamų galimybių ar galėjimo, komforto rėmų ribas teko stipriai plėsti, tačiau aš daug kartų susitariau su savo protu ir ego.

O atostogų tikrai norėsiu ir planuoju jas rugsėjį.

Labai džiaugiuosi, kad mano planas daugiau laiko praleisti Lietuvoje einasi kaip iš pypkės.

O žemiau sudėta kiekvienos dienos Žiedų pamainoje aprašymai, kuriuos rašiau į Feisbuką

 

2018 07 15

Prasidėjo Gervinių vaikų stovykla, III pamaina. Žiedų. Dar vienas traukinys išjudėjo vakar vakare… su 34 nuostabių sielų vagonėliais, rankdarbiais, maudynėm, kasų pynimu, širdžių atvėrimu ir gražiausių žiedų sužydėjimu… Gera gera, nes visi vaikai dieviški

2018 07 16 I oji diena.

Joooooo… ir sužydo sužydėjo! 💟 Nu kai gyvenimas gerumo?! Gauni idealius vaikus, turi super turbo komandą. Vaikai žuvauja, per dieną padaro tris skirtingus rankdarbius, plauna indus, tvarkosi, klauso, geručiai tokie, didieji vaikinai visiems stovyklautojams slepia saldainių lobius po teritoriją, nes tokiems vaikams atiduotum ir leistum viską… net ir dabar jie dar mirksta prude, beveik dešimt, nes nu gi fainai, kai jie tokie faini, iniciatyvūs, geručiai…

Tai aštuntoji mano stovykla ir dar niekada, tikrai niekada, neturėjau tokios motyvuotos ir didelės rankdarbių darytojų komandos! Nu tiesiog mano vaikai!

Dar šventėm Austėjos devynis ir valgėm jos gimtadienio šakotį…

Dar nerimavau dėl mažiausios stovyklautojos, kuriai vos 6,5, nu bet tokio gerumo vaiko, kuris su visais drauge, pilnu tempu, įsitraukęs, savarankiškas, seniai nemačiau…

Jokių zyzimų, jokių ašarų… tik GERUMAS!

Ačiū 🙏💜🙏 tėvams už vaikus, ačiū vaikams už nuostabią ilgą dieną…

Ir vėl tas absoliutaus išsipildymo jausmas – esu ten, kur ir turiu būti, darau tai, ką ir turiu daryti. MYLIU 💚🙏💜

Ai… ir dar gauni į kambarį special delivery puodelį tik ką nuskintų aviečių… tiesiog priimam

 

2018 07 17 Gervinių stovykla. Žiedų pamaina. II – oji diena.

Skleidžiasi pumpurėliai pačiais gražiausiais žiedais!

Kai esi pasiraitojęs rankoves ir pasiruošęs sunkiai dirbti, arti, vargti, o ateina vakaras ir supranti, kad nu nėr čia ką sunkiai dirbti, nes pas vaikus nėra absoliučiai jokio pasipriešinimo. Daro viską, ką mokai, dar patys prigalvoja, viską tvarkosi, klauso… nu tokie, kuriems vėl šiandien dalinau saldainius.

Darėm Svajonių ir Sapnų gaudykles, lankus, asmenines erdves… valgėm kaip ir kasdien bile kaip skaniai ir bile kiek…

Dangus apdovanojo vaivorykštę. Buvo daug maudynių ne tik prūde, bet ir meditacija lietuje, po ta vaivorykšte.

Tačiau jautriausia būna vakarais, kai jie vieni kitiems dėkoja ir dalina komplimentų žiedus. Tada sėdžiu ir verkiu…

Dievas man šį kartą davė absoliučiai kosminių vaikų ir vadovų grupę ir nuostabaus laiko su jais visą savaitę, tai tiesiog gaudau, priimu ir kaifuoju. GERAI 💜🙏💚💞

 

2018 07 19 Gervinių stovykla. III oji, Žiedų pamaina. Trečioji diena.

Ir vėl tos trys paros atrodo kaip amžinybė. Atrodo, kad visus tuos vaikus sutikau prieš kelis metus ir puikiai pažįstu, žinau visus jų trūkumus ir privalumus, žinau visas tamsias, šviesias puses… jaučiu jų stiprybę, jėgą ir labai labai daug besąlygiškos meilės.

Trečia diena visada būna lūžio. Galvojau, koks čia lūžis, jeigu ir taip viskas super. Bet lūžis buvo, aiškinomės santykius tarp vadovų ir jau kai lūžom, tai į tokio gylio gylį, kad tikrai žliumbiau vakare per Žiedų žaidimą…

Bet nuo pradžių. Šiandien Dieninio žygio diena. Planas – dvylika km. Visada prieš žygį atsiranda vaikų, kuriems staiga suskausta pilvai, kojos, jie kartais net iš lovos „pakilti” negali… šį kartą „sublogavo” mūsų mažiausia stovyklautoja… bet aš ramiai (verkiančią) išvedžiau ir ją drauge su visais… nuėjo tuos dvylika su tokiu lengvumu, kad uij… o vakare rinko komplimentų žiedus iš pusės visų stovyklautojų. Žiūri ir verki, nes supranti kokį resursą vaikui duoda komanda už tai, kad jis per save perlipo, praplėtė savo galimybių ar įsivaizdavimų apie galimes ribas, nugalėjo baimę. Trylika komplimentų žiedų papuošė mažosios stovyklautojos vardą. Ir niekas kitiems vaikams neliepia kažkam duoti komplimentų žiedą, jie patys nusprendžia ir jaučia kaip yra teisinga. Ir taip absoliučiai nerealu stebėti tą tikros Tiesos pajautimo faktą. Už drąsa, ryžtą, priimtą iššūkį visada ateina dovanos. Toks Visatos dėsnis.

Ėjom prie ežero, ten valgėm pietus ir daug laiko leidom vandeny. Nuoširdumas tų berniukų kai jie tepa merginas kremu, daro masažus 💜💚… taip vaikiškai, su daugybe meilės ir švelnumo. 😘

Diena baigėsi kosmiškai. Aišku, kad dalinau jiems saldainius, už tai, kokie buvo visą dieną ir už tai, kad vajare išdrįso nebūti tokie teisingi, mokėsi atsipalaiduoti ir sakyti nesąmones…. Buvo daug daug apsikabinimų. Nuoširdžių ir stiprių. Ir dienos užbaigimas su dar vienu iššūkiu – visi iki rytojaus ryto išėjome į tylą. Labai jautriai ir su daug daug meilės vaikai išsiskirstė miegoti.

Tos meilės iki dangaus, santykių gylio, švelnumo, pasitikėjimo ir tikėjimo siunčiam ir jums.

2018 07 20 Gervinių stovyklos Žiedų pamainos 4 – oji diena. Naktinio žygio para.

Reikia gerai pagalvoti prieš pradedant vardinti kiek visko nutiko nuo ryto, nes atrodo, kad diena prasidėjo prieš kokią savaitę… ir dar nesibaigė. Dar tebesėdi ištvermingiausi prie laužo ir laukia bulvių…

Šiandien gaminom organzos gėles – sages arba lankelius plaukams. Vienas malonumas dirbti su super motyvuota rankdarbių darytojų komanda… o dar kai berniukai įsitraukia ir daro dovanas savo sesėms ir mamoms… o dar kai visus žiedlapius jie iš pastalių patys ir surenka, viską sutvarko iki paskutinio karoliuko, tai panoms belieka užsiimti dekoratyviniu kasų pynimu. Ir mums, ir mes kitoms pynėm, mokėmės įvairius būdus.

Tuomet vaikinai statė tvirtovę iš gofro kartono, tik neplanuota liūtis ėmė ją ir nuplovė…

Dar visą dieną atvykus į svečius Violeta puošė vaikus henna piešiniais.

Tuomet vyko Garso terapijos seansas – gongų maudynės. Taip aš pamigdau vaikus pietų miego prieš naktinį žygį.

Tuomet gaminom knygeles ir pasus, nes reikia naktiniam knygnešių žaidimui.

Tuomet puošėmės ruošėmės knygnešių personažus ir jų istorijas… tada žygis, laužas, bulvės.

Na bile kiek čia to veiksmo ir programos…

Šiandien dar kartą įsitikinau, kad kiekvieną kartą būna kitaip ir šįkart viskas atvirkščiai. Jeigu kitose stovyklose ketvirtą dieną visi būna nurimę ir vienu vaibu harmoningai susiderinę, pavargę jau, tai šitoj energetika tik kyla. Po šiandien gongų maudynių norėjau net naktinį žygį atšaukti – tokie nevaldomi buvo mano šios pamainos geručiai žiedeliai. Skleidžiasi tiek energijos, kad spėju jog rytoj geriausia jiems tiks judrieji žaidimai… na, atvirkščiai tai atvirkščiai – priimu ir vėl mokausi.

2018 07 21 Gervinių stovykla Žiedų pamaina, V – oji diena

Kartais pati nesuprantu iš kur man ateina idėjos ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje… žiūrėjau vakar vakare į užsiturbinusius stovyklautojus ir galvojau, kad šiaip jie turėtų būti super pavargę nuo krūvio, žygių, veiksmo, užduočių, o yra absoliučiai atvirkščiai. Vakar guliau su mintim, kad jeigu jau čia viskas atvirkščiai, tai tegul ir būna ta paskutinė diena aktyvių ir judrių žaidimų. Pasiteisino su kaupu – dėl įsteigto saldainių banko prizo davėsi visi pusę dienos.

Kai vadovai man atnešė žaidimų sarašą suderinimui, paskutinis punktas buvo kažkas su purvu. Ir tada man bac idėja PURVAS štai ko reikia šios pamainos geručiams vaikams… kad išsivoliotų, išsitaškytų, kad pasielgtų taip, kaip niekad iki šiol. Na, tai jie ir davėsi!

Štai taip per aktyvius žaidimus atrakinom dar kelias širdeles, dar kelis išlaisvino purvo vonios iš nuolatinės būsenos būti teisingu ir neklystančiu, tvarkingu ir išpraustu…

Per talentų šou sužibėjo tie, kurie anei šoka, anei dainuoja. Bet juk susilenkti lanką irgi gali būti talentas! Kaip ir daryti masažą ar kurti papuošalus…

Nuostabūs Žiedų vaikai!

Dar ir tikras sapnų gaudykles darėm ir siūlų burbulus… ai, nu kaip ir kasdien DAUG (matot fotkėk kaip guliu ir „daug dirbu”) darėm, tai ir tų saldainių negaila. Negalvokit, kitose pamainose tų saldainių tiek tikrai nebuvo, čia tik pas Žiedų valdovus taip.

Paskutinį stovyklos vakarą buvo galima pridovanoti komplimentų žiedų be skaičiaus, na tai prisiklausėm pačių nuostabiausių dalykų…

Vyresniems šiąnakt leista pabūti ilgiau prie laužo, todėl dar tebevyksta pokalbiai ir naujų draugysčių užtvirtinimas…

Rytoj išlydėsim dar vieną pamainą šiek tiek „perdarytų” vaikų.

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.