Tikrai skridau, bet ne su lėktuvu, o su savo sparnais, gal su šluota. Skrydis buvo beprotiškai intensyvus, tačiau man atnešė milžinišką džiaugsmą, laimę ir begalinį dėkingumo jausmą. Už tai, kad TAIP gyvenu! Su iššūkiais, daug įvykių, sprendimų perpildyta kasdienybe, sutinkamais įdomiais žmonėmis, draugais, vaikais ir daug daug meilės, vilties ir tikėjimo.

Galbūt kažkam mano šis pasidalijimas sukels pyktį, pavydą ar norą mane užčiaupti (ne pirmas kartas, pripratau). Galbūt kažkas norėsite paklausti: „Svaigsti tu čia, o ką darysi, kai UK iš EU išstos? Kur tada pasidėsi? Visi apie tai kalba, nervinasi, o tu ką?“ O aš nieko, žinokit. Visai dėl to nesinervinu, negalvoju ir nepergyvenu. Nes jokia politika, (ne) sąjunga, išmokos, darbas, geografinė, socialinė padėtis niekaip neįtakoja mano vidinės būsenos, t.y. taikos su savimi. Ir viskas, ką kviečiu kiekvieną iš jūsų daryti yra tik tai – siekti vidinės taikos ir ramybės. Nes kai viduje jautiesi ramus, pasitikintis, harmoningas, tai visi išoriniai veiksniai įtakoja minimaliai.

Apie savo buvimą Lietuvoje ketinau tik kelių nuotraukų reportažą įdėti, bet grįžusi namo ir pradėjusi pasakoti namiškiams ką mačiau, patyriau, sutikau, išgirdau: „Būtina apie tai parašyti, būtina viešinti tokius dalykus ir garsiai skelbti geras naujienas!” Neveltui Gongų stovykloje sutikau Daivą, įkūrusią Vš Į “Geros naujienos” ir padariusią visus stovyklos dalyvius Gerų Naujienų Ambasadoriais.

Taigi, pirmoji istorija. Trumpa.

Vakar, prieš atiduodama išnuomotą automobilį, turėjau jį nuplauti. Nuvažiavau į Trakų Lukoil (reklamuosiu tą pavadinimą, tegul ir patys žino, kaip nerealiai kartais suveikia smulkmenos). Priešais mane atvertomis durimis plovykloje stovėjo vienas automobilis ir vyresnio amžiaus moteris stovėjo prie plovyklos, matyt laukė automobilio su visu vairuotoju…

Prie manęs priėjo Lukoil darbuotojas – pagyvenęs, tačiau stotingas vyras su kombinezonu. „Jeigu pasitikite, tai aš tą koduką už jus surinksiu.“ – tarstelėjo pasisveikinęs. Tai aišku, kad pasitikiu! Kaskart mėgaujuosi nepažįstamų vyrų džentelmeniškumu – jau ne kartą man lėktuve nukėlė ar nešė lagaminą, degalinėje pripuolę pylė degalų. Taigi, per langą paduodu savo kvituką ir stebiu vaizdą.

Plovykloje stovintį automobilį baigė plauti ir pasirodė, kad ta moteris ir yra jo vairuotoja – automobilis plovykloje stovi tuščias. Gal jį net įvairavo tas džentelmenas, nes moteris atrodė kiek sutrikusi ir jautėsi nejaukiai. Gal jis jai padėjo ir prieš tai? Šito aš niekada nesužinosiu, tačiau dabar stebiu vaizdą: vyriškis paima platų šepetį, nuo viso tako per plovyklą iki automobilio nužeria vandenį, grįžta, delikačiai paduoda moteriai ranką ir palydi ją iki automobilio. Atidaro dureles ir pasodina. Jėga! Nuotaika man pakyla taip, kad norisi dainuoti. Todėl važiuodama į Kauno oro uostą ne tik dainuoju, bet ir šoku…

Ilgoji istorija.

Prieš atvažiuodama į Lietuvą dešimčiai dienų turėjau iki smulkmenų sudarytą planą, ką veiksiu per visas tas dienas. Na, svarbiausia, tai Gongų stovykla, žinoma. Bet kad sąžinė labai negraužtų, jog skyriau vien sau penkias dienas, o vaikai su sese, prisigalvojau sau darbų: keturi knygos pristatymai – Druskininkai, Šiauliai, Ukmergė ir Alytus. Prie plano dar pridėjau idėją laisvalaikiu panerti krepšių iš spalvotų virvių – kelios draugės Lietuvoje buvo prašę.

Taigi, pagal mano smulkmenišką planą, užsakyti daugiau nei septyni tūkstančiai virvių važiuoja į dvi vietas – dvi ritės į Marijampolę, o kitas pasiimsiu Šiauliuose, nes fabrikėlis, kuriame jos gaminamos ir randasi Šiauliuose (www.guminukas.lt) Daugiausia neriu Anglijoje, todėl visą krovinį turėsiu persisiųsti ten.

Atskridusi į Kauną išsinuomojau atomobilį ir tuoj pat turiu pagirdi „Enterprise” – ten man išdavė raktelius ir automobilį, kurį išsinuomojau per „Toprent“. Bendrauja draugiškai, linksmai, šiltai, pakelia nuotaiką, daro nuolaidas, dirba operatyviai ir pigiai. Automobilių nuoma Lietuvoje, palyginus su kainomis kitose šalyse, yra ta paslauga, kurios kainos ir kokybės santykis kol kas yra aukštumoje.  Man patinka!

Marijampolėje atsidūriau po vidurnakčio, o kitą dieną iš pat ryto turėjau važiuoti į Druskininkus. Kada megsiu? Paprašysiu, kad mano draugė Virginija, kuriai ir reikia vieno krepšio, nuvairuos iki Druskininkų, nes važiuosim abi drauge,  o aš per tą laiką ir nunersiu. Tačiau Virginija atsisakė vairuoti. Ai, tiek to, ką nors sugalvosiu, bet per parą vistiek turiu nunerti dvi…

Druskininkuose gavau išbandyti nerealią procedūrą – Baro kamerą. Galvojau, gal joje būdama valandą panersiu vąšeliu, bet planas neišdegė. Kas buvęs, supras kodėl. Gulėdamas sunkiai pamegsi, o ir nieko sintetinio į deguonies prisotintą kamerą negali imti dėl galimo kibirkčiavimo. Tačiau, kas nebuvęs ir norite sau padaryti dovaną, tai nuoširdžiai rekomenduoju Baro kamerą! Poveikį jaučiu iki šiol. Toks jausmas, kad kas nubraukė dešimt metų, turiu tiek energijos ir gyvenimo džiaugsmo, juokiausi ir šokau, tiesiog skraidžiau visą savaitę. Ir dar tebeskraidau… Ir net savaitei buvo užsidariusi valgymo „čakra“. Juokaujam, kad ateina tokie laikai, kai viskas keičiasi – anksčiau žmonės eidavo į barą alaus gerti, o netrukus moterys sakys: „Einu į Baro kamerą deguonies“… Manoji procedūra vyko Grand Spa “Druskininkai” su nuoširdžia vyriausios gydytojos priežiūra. 

Po procedūros buvau susikvietusi buvusias grupiokes pietų… Kad ir kaip joms keistai atrodė, kai prie pietų stalo restorane aš išsitraukiau mezginį, tačiau pirmąjį krepšį per pietus aš beveik nunėriau. Galiu tai daryti nežiūrėdama į mezginį, todėl akių kontaktas buvo išlaikytas.

Po pietų Druskininkuose vyko mano susitikimas su skaitytojais naujai atidarytoje kavinėje  – „City Caffe“, kurią atidarė dvi imigrantės, seserys iš Kijevo. Ir ta kavinė, ir tos seserys, ir pats faktas, kad jos atvažiavo čia ir įrengė kavinę nekalbėdamos lietuviškai, o viena iš jų iki imigruodama net nebuvo buvusi Druskininkuose, ir tai, kad kavinėje galima gauti ne tik skanią kapučino ar late, bet ir senovišką, turkišką, ant smėlio virtą kavą, mane labai labai džiugina ir norisi apie tokią vietą rašyti tik gerus žodžius. Puiki kava, rūsyje turi nedidelią salytę, kavinėje sukiojasi ne tik abi šeimininkės, bet ir super barista Žygis. Pasijutau kaip Londone, Dievaži. Kavinę pažinsite iš žydros spalvos – langus ir kai kurias sienas puošia žydra Ukrainos vėliavos spalva. Man taip miela, taip glosto širdį, nes be galo myliu ir tą šalį, ir jos žmones.

Grįždamos su Virginija į Marijampolę, užsukome į Veisijus, pas dar vieną buvusią grupiokę. Na, o vakarai ilgi, tai kol plepėjom, laižėm medų su varškės sūriu, viens  du ir dar vieną krepšį numezgiau… dar vienai marijampolietei.

Ryte pasimėgavau tuo, kad kartais visai neblogai būti „žvaigžde“ – iš Vilkaviškio pusryčiams buvo pristatyti specialiai man gaminti keksiukai su šviežiom uogom.

Po pusryčių skriste išskridau į Šiaulius, dar užsukdama ir į Trakų rajoną susirinkti daiktų Gongų stovyklai ir dirbtuvėms, kurias turėjau ten vesti.

Šiauliuose gavau ne tik visą virvių krovinį, bet ir didžiulę dovaną – į susitikimą prigužėjo pilna salė žmonių, paraginti vis tik sutiko sėsti ant grindų… be batų ir be karūnų. Susitikimas buvo nerealus, o jį organizavusi Jolanta, tikrai turi talentą organizuoti ir moka pasirūpinti, todėl po susitikimo gavau dar ir asmeninę programą sau – fantastišką pasivaikščiojimą po Kurtuvėnų regioninį parką, Juodlės pažintiniu taku. 

Kitą rytą prisistačiau Ukmergės rajone esančioje sodyboje „Žirnaja“ ir vos tik atvažiavusi prisiminiau tą prabangą ir grožį, kurį jau pernai čia mačiau. Ech, kaip gera mėgautis geru skoniu ir prabanga per atostogas… Tačiau aš turėjau planą. Žinojau, kad ne tik dalyvausiu įvairiuose procesuose, tačiau pasistengsiu numegzti ir vieną kitą krepšį. Bus moterų iš Latvijos, Estijos, Rusijos… virvių pilna bagažinė, imsiu užsakymus ir megsiu.

Per stovyklą, t.y. savo atostogas, numezgiau devynis krepšius, pravedžiau trejas rankdarbių  dirbtuves, taip pat vainikų pynimo dirbtuves, nuvažiavau antradienį vakare į Ukmergę, į dar vieną nuostabią vietą, į susitikimą su skaitytojais. Studija „Karalė“ – vienetinių rūbų ir rankdarbių pardavimo, moterų susitikimų vieta. Jauki, išpuoselėta, skoninga, stilinga. Ir vėl, kaip koks Londonas. Kaip džiaugiausi, kad šį kartą susitikimas vietas rinkome įdomesnes, nei knygynas ar biblioteka.

Gongų stovykloje šokau ir skraidžiau. Taig gera gyventi! Taip gera TAIP gerai gyventi! Kai galiu sau leisti penkių dienų atostogas be vaikų, kaip galiu būti su savo draugais, važiuoti pas fanus, sutikti naujus žmones, būti naujose vietose, naudoti savo talentus ir džiuginti kitus…

Paskutinę stovyklos dieną šokom sakralinius Gurdžijavo šokius. Na, šitų tai niekaip neįveikiau – vis ne ta koja pradėdavau. Todėl, kaip pasiguodžiau kitoms stovyklos dalyvėms, kad man nesisekė, jos kuo nuoširdžiausiai apsidžiaugė: „Ačiū Dievui, kad nors kažkas tau nesigauna!”

Paskutinis mano susitikimas su skaitytojomis vyko Alytuje. Susitikimui parinkta vieta – dar vienas vietinio verslo perliukas “Kristalų namai” – masažų, grožio procedūrų, atsipalaidavimo, dvasinio augimo vieta ir net druskų kambarys. Ją įkūrusi alytiškė Gintarė tikrai pataikė į įnoringą, stilingą, išlavinto skonio, keliančio aukštus reikalvimus aptarnavimo kultūrai, klientą. Alytus čia, mielieji, Alytus!

Tas vakaras buvo paskutinis prieš man skrendant namo, bet mintyse vis dar kirbėjo nepabaigtas planas: „Snieguolei turėjau numegzti gimtadienio krepšį. Numezgiau, bet jį nupirko stovykloje, reikia kažkaip per paskutinę naktį, ryte paštu išsiųsčiau…“ Bet aš tą mezginį turėjau su savimi, o ir pati Snieguolė atvažiavo į susitikimą iš Prienų.

Kaskart nežinau kuo mano susitikimas prasidės ir baigsis, kokiomis temomis ir kiek atvirai kalbėsimės, tačiau „Kristalų namuose“ susirinkusioms moterims papsakojau visą virvių ir krepšių apopėją, kiek ir kaip aš juos visą savaitę mezgiau. Papasakojau ir apie draugę, kuri mane vis pakritikuoja: „Kai tu kalbi prieš žmones, visą laiką krapštaisi. Tai plaukus suki, tai ausį kasaisi, tai veidą krapštai, kartais net koją kasai ar glostai. Geriau jau megztum prieš žmones sėdėdama, rankos būtų užimtos.“  Su moterimis atvirai pasidalijau ir tuo, kad vienas mano krepšys, dovana Snieguolei, nebaigta… ir, kad turiu tą mezginį čia… O jos man ir sako: „Tai imk ir megsk, kokia problema? Dar ir mums parodysi, kaip tai daryti.“

Ir ką jūs galvojat? Mezgiau! Rašytoja, per savo knygos pristatymą, pasakodama apie savo knygą ir gyvenimą, mezga! Nereali patirtis ir turbūt tik aš taip galiu sugalvoti.

Krepšio Snieguolei nebaigiau, todėl po susitikimo atsidūriau Prienų rajone – sustoję abi po jo stumdėmės į kokią čia kavinę nueiti, kur čia prisėsti, bet nusprendėm važiuoti pas ją į Prienus. O Snieguolė dar ir braškes  augina. Kai įdėjo savo braškių nuotrauką į FB, tai laižiausi, laižiausi ir žinojau, kad man tų braškių paragauti neteks, nes kaip grįšim liepos mėnesį vasaros atostogų, tai braškės jau bus pasibaigę.

Bet gi planas maksimum kartais ir yra tam, kad jį pasiektum. Kol aš užbaigiau Snieguolės krepšį, šį nuvalė ir nuplovė man keturis kilogramus braškių, davė cukraus ir indelių. Aš jas susitryniau ir parsivežusi į Gervinius susidėjau į kamerą – aleliuja, kai grįšiu su vaikais liepos gale, pavalgysim ir Snieguolės braškių.

Kai pagalvoju apie visą savo beprotišką planą, kurį įgyvendinau su kaupu ir apie tai, kad po tokių dešim dienų turėčiau gulėti kryžium iš nuovargio, tai, žinokit, kad man viskas yra absoliučiai atvirkščiai – energija tebesilieja per kraštus. Ir nežinau, ar tai Baro kameros poveikis, ar Gongų stovyklos ar trumpo laikotarpio sraute, tačiau toks gyvenimas yra nerealus ir aš visiems linkiu tai patirti.

O paspaudę šią nuorodą rasite visa šį pasakojimą iliustruojantį albumą. Nuotraukų tikrai nedaug, nes nesu tobula – taip lėkdama fotografuoti jau nebespėju… Buvo fotografų, bet niekaip nesurankioju daugiau nuotraukų…

Facebook Comments

5 COMMENTS

  1. Smagu matyti pakilią nuotaiką 🙂 Kitą kartą aplankyk ir mus Kaune 🙂 Kamšteliai vis dar stovi sandėlyje 🙂

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.