Nuotrauką man atsiuntė brolis, kuris neseniai viešėjo Gvatemaloje. Tai vietinis paplūdimys netoli Karibų salų. Nuotrauka mane įkvepia daryti tai, ką šiandien darau ir organizuoti savo socialinius projektus.   

Šiandien papasakosiu apie pinigų paiešką, paskelbtą prieš savaitę. Man tai savotiškas socialinis eksperimentas todėl papasakosiu, kaip jaučiuosi jame dalyvaudama pati ir kokios mintys mane aplanko.

Dažnai savo gyvenime pasielgiu taip, kad iš šalies bežiūrint net užgniaužia kvapą. Man irgi dažnai gniaužia kvapą mano drąsa. Emigracija su keturiais vaikais, savo sielos ir gyvenimo apnuoginimas internetinėje erdvėje ir knygose. Šį kartą viešas prisipažinimas, kad reikia pinigų.

Parašiau jį ir paviešinau žinodama visuomenės požiūrį į prašinėtojus, tačiau įkvėpta tų pavyzdžių, kai žmonės prašo pinigų savo kelionėms ar buičiai pagerinti. Prašo ir gauna. Dar sūnėnas paragino: „ Teta, tu parašyk viešai, kiek šiemet nuveikei, ir paprašyk pinigų – pamatysi, tikrai atsiras norinčių paremti. Už tokios apimties projektą kaip „Kamštelių vajus“ turėtum gauti iš ministerijos mažiausiai 50 tūkstančių eurų. Yra žmonių, kurie turi daug pinigų ir tau reikalingos sumos jiems bus juokingos.“

Pati tikiu ir žinau, kad yra kelios kategorijos žmonių: vieni turi fantazijos, bet neturi pakankamai pinigų (šiai priskiriu ir save), kiti turi pinigų, bet neturi laiko arba fantazijos.

Taigi, surašiau viską, paskelbiau ir stebėjau, kas vyksta su manimi, su mano skelbimu, mano draugais, pažįstamais ir nepažįstamais Feisbuke.

Žmonės gausiai dalinosi mano prašymu – per savaitę Generosity.com esantis mano projektas fiksuoja daugiau nei 800 pasidalijimų Feisbuke ir 20 pervestų dolerių  – dešimt persivedžiau pati, praėjus parai po to, kai paskelbiau projektą – maniau, kad kažkas neveikia su ta programa,  gal man nori pervesti pinigus, bet sistema neveikia. Tačiau ji veikė puikiai. Tik niekas pinigų nepervedinėjo. Dar virš šimto pasidalijimų fiksuoja mano tinklaraštis, kuriame paskelbtas lietuviškas aprašymas ir sąskaita banke.

Šiandien rezultatas yra toks: į Paypal sąskaitą man pervedė 25 svarus ir 20 eurų, į viešosios įstaigos sąskaitą  – 228 eurus. Iš jų šimtą pervedė tokia pati kaip aš – keturis vaikus auginanti vieniša motina.

Ta pirma para po paskelbimo buvo kaip šaltas dušas. Vienok, džiaugiausi, kad žmonės tiek daug dalinasi mano postu, tai reiškia, kad jie mane myli ir palaiko. Kita vertus, išgyvenau tikrą jausmų maišalynę. Jeigu manot, kad labai lengva va taip va atvirai prašyti pinigų savo veikloms, tai galiu pasakyti, kad tai žvėriškai sunku, gėda, nepatogu ir apima visa puokštė neigiamų jausmų.

Tačiau esmė tame, kad mano prašymas paremti atspindėjo nūdienos realijas – žmonės dalinasi Feisbuke, bet visai nesigilina kuo dalinasi. Tai supratau iš žinučių ir net komentarų po postu: „O kam tau reikia pinigų?“ Gauvosi savotiškas Feisbuko virusas – pamačiau, dalinuosi, nes negaila, net nesigilindamas į tai, kuo dalinuosi.

Taigi, išgyvenusi ne menką savigraužą ir gėdą dalintis tuo, kad renku pinigus avo projektams, neslėpsiu, tikrai tikėjausi nors dali pinigų surinkti, o bet tačiau… per pirmą parą supratau, kad mano projektai niekam nerūpi ir paremti kažkieno kelionę yra svarbiau, nei „Kamštelių vajus“, ekologija ir šiukšlių rūšiavimas. Norėjau prasmegti skardžiai žemę, nes jaučiau, kad šį kartą „apsilažalinau“ kaip turi būti. Po pirmos paros supratau, kad turiu priimti esminius sprendimus savo gyvenime, t.y. daugiau nebetęsti to, kas visiškai nerūpi kitiems. Knygos rankraštį norėjau išdalinti nemokamai ir tą dieną sau pati  užrašiau: „Knygos rankraštis – tiesiog knietėte knieti atiduoti ją žmonėms kažkokia pačia pigiausia forma. Spausdinti, pardavinėti per knygynus, apie 75% knygos kainos atiduodant kažkam kitam? Nekyla rankos. Pardavusi 2 tūkst tiražą, uždirbsiu apie 2 tūkstančius eurų, bet puikiai žinau, kiek ir ką reikia padaryti, kad tiek knygų parduočiau: reklama, daug ir ištisai praleistų valandų prie kompiuterio, susitikimų knygynuose organizavimas ir dalyvavimas juose, skrydžiai, pranešimai spaudai… milijonas darbo, sunkaus, kasdienio tam, kad uždirbčiau tuos du tūkstančius, todėl, atmetus darbo sąnaudas, liks vienas. Šiandien mano sprendimas toks: visi, kurie norės perskaityti mano knygą, rašys man el. laišką, aš išsiųsiu jiems knygos rankraštį. Žmogus pats ją atsispausdins, jeigu nori skaityti popierinį variantą. Bus 150 A4 lapų. Jeigu spausdins ant abiejų pusių – dar mažiau. Sumokės apie  2 – 3 eurus už kopijavimą ir jeigu norės, galės, manys, kad reikia – perves į mano sąskaitą auką. Tiek kiek nori. Tokiu būdu knyga liks tik rankraštis, niekada neatsiras bibliotekose ar knygyne. Tuos baltus prispausdintus lapus skaitytojos dalins viena kitai taip, kaip dabar dalinasi knyga „Moteris iš raudonos Audi“ ir skaitys.“

Tačiau puikiai suvokiau, kad tai labai spontaniškas ir emocinis sprendimas. Nutariau, kelias dienas palaukti, kad viskas susigulėtų ir tik tada priimti sprendimą.

Paskelbus apie pinigų paiešką smarkiai padidėjo laiškų, siūlančių man užsiimti kokiu nors nauju „verslu“, srautas. Nežinau, gal ir jums taip yra, bet aš NUOLAT gaunu pasiūlymus kurti kokį nors naują verslą, dažniausiai tinklinio marketingo. Ar iš šalies pažiūrėjus panašu, kad aš neturiu ką veikti? Kodėl žmonės mano, kad galiu sukurti dar kažką naujo, prisiimti sau dar vieną veiklą prie tų, kuriomis dabar užsiimu? Ar aš sukeliu kažkokias asociacijas kaip turinti daug laisvo laiko, mažai vaikų, kaip neturinti ką veikti? Visuose tuose pasiūlymuose verslas prasideda nuo to, kad reikia į jį investuoti. Todėl aš niekaip nesuprantu, kaip čia taip? Viešai ir labai aiškiai sakau, kad man trūksta ne veiklos, o pinigų, bet man nuolat siūlo užsiimti nauja veikla ir investuoti. Gal aš kažko nesuprantu, bet  maldauju, nesiūskite man visokių nesąmonių apie tinklinį marketingą – aš per daug apie jį žinau, kad norėčiau vėl juo užsiimti, tai ne mano kelias ir netikiu jokiais: „investuok 500 eurų, atvesk du žmones ir tapsi milijonierium“. Tinklinio marketingo principu vystomas verslas reikalauja tiek pastangų, darbo, investicijų, pardavimų, mokymų, kaip ir bet kuris kitas verslas.

Taigi, antrą dieną nuo eksperimento pradžios buvau lengvoje šoko būsenoje. Tie dalinimaisi maloniai glostė širdį, bet buvo ir siaubingai liūdna suvokus, kad tai tik dalinimaisi. Tarsi mosavimasis laukuose tuščiomis rankomis ar šaudymais tuščiais šoviniais. Žmonėms svarbiau kelionės, nei „apsišikimas“ plastiku iki ausų?

Tą dieną buvau nusprendusi, kad vynioju visas meškeres iš Lietuvos ir išsikrausčiusi iš Londono į provinciją tiesiog susirandu paprastą darbą – bare  ar kokioj parduotuvėj, galerijoje ar mokykloje. Pradėjau mintyse dėliotis savo naujų veiksmų planą…

Tačiau užvakar ryte supratau, kad toks sprendimas yra nesąmonė. Jis prieštarauja viskam, kuo aš tikiu ir ką nuolat kalbu kitiems. Jeigu viską mesiu, nustosiu daryti tai, kas man patinka tik dėl to kad trūksta pinigų ir eisiu dirbti darbo, kuris man nepatinka tik dėl jų, tai tapsiu šimtą kartų nelaimingesnė, tarsi išduosiu save.

Ne kartą esu rašiusi apie tai, kodėl organizuoju konkursą „Kamštelių vajus“. Tame įžvelgiu milžinišką prasmę ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų ateities, Lietuvos ateities, dėl kiekvieno vaiko, renkančio kamštelius, dėl kiekvienos mokytojos, dalyvaujančios konkurse, dėl kiekvieno surinkto kamštelių kilogramo. Kaip beanalizuočiau, kokiu pjūviu bežiūrėčiau į šį konkursą, gal jau labiau reiškinį, nei konkursą, visada 200% procentų atsakau sau, kad jo reikia ir jis yra visom prasmėm naudingas, reikalingas. Šis reiškinys prasmingas visiems: ir tam vaikui, kuris renka kamštelius, ir tai mokytojai, kuriai taip truksta vilties ir žaismingumo, ir tiems tėvams, kuriuos vaikai moko ekologijos, ir net tiems alaus bambalių gėrėjams – juk ir jie gali nuveikti kažką prasmingo, net gerai nesuprasdami kam tą daro. Tai kelia jų pasididžiavimą savimi, jų savivertę, gyvenimo prasmę, nors tai skamba neįtikėtinai ir utopiškai, bet žinau, kad vyrai, garažiukuose renkantys kamštelius, jaučiasi veikiantys kažką didingo, prisidedantys prie kažko labai prasmingo.

Kažkada ilgai ir naiviai tikėjau, kad ateis tokia diena ir visa Lietuva rūšiuos, tačiau einant metams, suvokiau, kad to tikėtis yra labai naivu. Kartais man atrodo, kad Lietuvoje yra blogas tonas paklausti ar rūšiuoji šiūkšles. Tarsi klausčiau kokia jūsų mėgstamiausia sekso poza. Dažniausiai paklaustieji yra paruošę gatavų atsakymų paketą: „Nerūšiuoju, nes viską išveža į vieną šiūkšlyną.“ „Nerūšiuoju, nes šalia namų nėra konteiniarių.“ „Nerūšiuoju, nes šalia namų esantys konteineriai nuolat pilni.“ ir t.t. Paskutiniu metu net nebeklausiu, nes žinau, ką atsakys. Pagal statistiką Lietuvoje išrūšiuojamų šiukšlių kiekiai yra tragiškai maži, palyginus su kitomis Vakarų Europos šalimis.

„Kamštelių vajus“ niekada neatstos šiukšlių rūšiavimo, bet jis yra mažas siūlelis, kurį metai iš metų vyniojant, galima privynioti iki storos virvės. Tai šansas, viltis ir geriau turėti ją, nei nieko. Jeigu negaliu tikėtis visuotinio šiukšlių rūšiavimo, jeigu negaliu to išmokyti, jeigu matau, kad žmonės tiesiu taikymu varo į ekologinę katastrofą, negaliu nupjauti to mažo siūlelio, kuriuo pati taip tikiu.

Todėl negaliu palikusi viską eiti dirbti tik dėl pinigų. Tai paneigia mano esmę ir mano šio gyvenimo prasmę. Jeigu jums nereikia mano projektų, tai jų reikia man. Neketinu pasiduoti nuėjusi tokį sunkų ir ilgą kelią, neketinu visko mesti ir pasitraukti. Todėl vėl ir vėl prašysiu, ieškosiu pinigų toliau, bet „Kamštelių vajus“ bus, net jeigu pačiai teks ir toliau gyventi minimaliomis sąnaudomis. Askezė dar niekam nepakenkė. Kai stovėsiu prieš Dievą savo teismą dieną jis manęs klaus ne kaip sočiai aš valgiau ir gerai rengiausi, smagiai ir turiningai keliavau ir atostogavau. Jis neklaus manęs ir to, kokie sotūs ir šiltai aprengti buvo mano vaikai. Jis manęs klaus apie tai, ką aš nuveikiau dėl kitų ir ką nuveikiau dėl Žemės, kokią tarnystę atlikau.

Gal būt yra ir prasmingesnių veiklų: savanorystė  Afrikoje, pagalba badaujantiems, našlaičiams, ligoniams, seneliams, bet kamštelių rinkimas – tiesioginis Žemės valymas nuo plastiko, man šiandien yra pati didžiausia tarnystė. Neketinu jos išsižadėti dėl to, kad sunkiai ir per mažai randu tam pinigų.

„Žmonės negali atleisti ubagystės. Neskelbk daugiau, kad tau reikia pinigų.“ – sako man bičiulė, kelias dienas viešėjusi pas mane. Ji prieš dešimt metų pergyveno vėžį ir mes gvildename savo veikiamų darbų prasmę.  Ji pasakoja, kad sužinojusi diagnozę labai daug ką pakeitė savo gyvenime, atsisakė nereikalingų veiklų, darbų, santykių. „Bet iš darbo tu neišėjai.“  – sakau jai. „Ne, nes dirbdama tą darbą, kuriame tiek daug  streso,  turėjau nerealią galimybę keliauti po visą Pasaulį.“

 Paklausiau ir aš savęs: „Ką daryčiau, jeigu staiga sužinočiau, kad liko metai?“ Ar trenkusi viską, eičiau dirbti į barą, kad užsidirbčiau daugiau pinigų? Žinoma, kad ne! Rašyčiau trečią knygą, leisčiau antrą ir organizuočiau  penktąjį (jubiliejinį) “Kamštelių vajų.”

Taigi, mano socialinio ekspremento pagrindinė išvada tokia –pinigų stygius negali būti svarbesnis už mano tikėjimą ir jeigu kitiems nereikia to, kuo tikiu aš, tai vistiek to reikia man. Nenoriu, kad vieną dieną Žemė virstų Gvatemalos paplūdimiu, todėl rėmėjų ieškosiu ir toliau.  

Čia galima paskaityti daugiau kokiems projektams renku pinigus: “Prašau paremti socialinius projektus, knygos leidimą ir automobilio šeimai pirkimą”

Paramą galima pervesti į mano Paypal sąskaitą: ecoethno.london@gmail.com arba pervesti  į VšĮ “Draugiški šeimai” sąskaitą LT 077300010114213065

Kiekvienas, galintis prisidėti finansiškai ar bent pasidalinti šiuo postu, yra labai laukiamas. AČIŪ!

 

Facebook Comments

11 COMMENTS

  1. Birute, manau, tu per daug suasmenini viską. Žmonės dalinasi, nes palaiko tave. Kažkas dėl tavo veiklos, kažkas dėl tavęs asmeniškai. Tačiau kad neperveda pinigų – tai jau visai atskiras dalykas. Ir prasmės skirtingos: jie turi jiems svarbesnių išlaidų ir reiksmingesnių mokėjimų,gal neišjaučia tavo padėties, gal galvoja – kiti padės, pagaliau – žmonėms irgi trūksta pinigų! Tai kad dalinasi, visai nereiškia, kad “pirks”, “dalyvaus” ar “mokės”. Aš dažnai paprašau pasidalinti kokią nors reginio informacija, pvz. koncertu. Ir žmonės dalinasi (ypač jei pažadu atsidėkoti nemokamais bilietais). Kartais labai gausiai pasidalina, tačiau bilietų perkamumas nedidėja. Irgi galima nusivilti, pagalvoti: o gal mano renginiai niekam nereikalingi? Tačiau žmonės ateina ir gaunu nuolat palaikimo ženklus. Kaip ir tu juos gauni, mieloji. Viskas priklauso, ką matai, į ką sudelki dėmėsį. O dar – visuomenės sąmoningumas auga silpniausios jos grandinės greičiu. Yra labai sąmoningų žmonių ir labai nesąmoningu. Reikia juos lavinti, auginti, rodyti pavyzdį. Tikriausia tik ta ir galime. Ir gyventi. Ir kurti. Ir mylėti tai ką darome 🙂 Apkabinu, drauge!

    • Oi, mieloji, ačiū, bet aš nejaučiu nusivylimo, gal pirmą dieną man buvo ne kažką, bet dabar tai tikrai viskas gerai. Kažkaip užsitvirtinau ir išsigryninau sau, kad darysiu tai toliau, ką ir iki šiol dariau.

    • Birute Jakucionyte , koks man skausmingai pažįstamas tavo toks išgyvenimas: žengti žingsnį aukštyn, išsigąsti to, ką padariau, pulti į neviltį, atsiremti į SAVE ir savo TIKĖJIMĄ ir vėl žengti ant sekančio laiptelio. Palaikau tave, mokausi iš tavęs ir tavo žingsnius stebėdama – stiprėju pati. Įsitikinusi, kad esu ne viena tokia 🙂

  2. Rinkau ir aš per šią sistemą vaiku sporto komandos inventoriui..tikejausi daug ir taip pat puse pati sumeciau:) man atrodo mūsų visuomenė dar nepribrendusi suprasti tokių projektų svarbos, apart ligų ir pan. – bet juk sveikoje aplinkoje sveiki vaikai..

  3. kažkada prisisegimas diržais automobilyje atrodė nesąmonė, o vaikų automobilių kedutės-bereikalingos išlaidos, šunų bombelių rinkimas gėda. bet šiandiena mums tai yprasta. yra ir daugiau samoningumo pavyzdžių. manau kad ir rūšiuosim ateity atsakingiau. norisi greit bet kai kam rekia laiko ir nemažai 😉

  4. atsitiktinai pamačiau pasidalijimą, taigi, išsakysiu savo nuomonę 🙂 šitoje situacijoje svarbiausia turėtų būti ne jūsų norai (visos mes jų turime, tik galimybių nėra), o jūsų vaikai, jų gerovė ir ateitis. Būti mama keturiems vaikams – pats didžiausias projektas, todėl vykdykite jį nuoširdžiai ir suaugę vaikai jums už tai padėkos. Sėkmės!

  5. Svedijoje populiaru daryti taip – pradedant versla pvz. auginti darzoves ir neturint pinigu, pasiskelbiama ir prizadama tiems zmonems, kurie perveda pinigus – uzauginus derliu, atsiskaityti produktais. Todel, gal apsimoka paskelbti knygos leidimui panasu scenariju, prisidejusiems prie isleidimo, dovanu knyga.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.