Matyt ne veltui tokie tekstai gimsta naktį. Tarsi yra kažkokia viltis, kad tokį tekstą mažiau paskaitytų, nors parašai ir skelbi jį tam, kad paskaitytų… vaikiškai taip.  

Jie man sakė, kad aš pati kalta. Daugybę kartų. Kartojo taip daug, nusisuko, kai aš ignoravau jų pasakymus. Net išsižadėjo manęs, pasmerkė, keikė, plakė liežuviais ir aš nuoširdžiai patikėjau, kad ir vėl buvau neteisi… ir vėl suklydau pasakodama savo vaikystės išgyvenimus viešai, savo knygose atvirai išdėjusi visą istoriją apie smurtavusį tėvą, ne kartą išprievartauti norėjusį brolį, apie savo skyrybas ir vieno euro gailintį vaikams savo buvusį vyrą. Rimtai patikėjau, kad čia kažkas su manim negerai, kad čia aš ta blogietė, kuri eilinį kartą prisidirbo, pasakė per daug, susikiršino su savo šeima taip, kad jau keli metai nebendrauja su seserimis ir broliu. Nuoširdžiai sakau, prisipažįstu, kad jūs mane įtikinot. Įtikinot, kad esu paprasčiausias šūdo gabalas, nuolat verkianti, kad sunku auginti keturis, kad sunku su ta patirta trauma gyventi, kad turiu dirbti su savim tol, kol susitaikysiu, priimsiu, būsiu nušvitus ir viską atleidžianti. Valio! Per kelis pastaruosius metus Jūs mane įtikinot!

Tik jau daugiau nei pusmetį man tarsi tiksėjo, kapsėjo. Per kiekvieną kvėpavimo praktiką mane tarsi įmesdavo į tą vietą, kur aš maža ir mane vanoja tėvas iki apsimyžimo. Atsimenu kaip šiandien, nors buvau trimetė ir iš visos širdies žinojau, kad muša už tai, ko aš nepadariau. Su kiekvienu įkvėptu deguonies gurkšniu man norėjosi sustingti ir numirti. Sustingti, nes žinojau, kad jis rimtai nori mane užmušti negyvai. Tuomet mano kvėpavimo sesijos vedlė šaukė mane grįžti ir priešintis, o ne sustingti iš baimės. Žinot, kai mažus vaikus muša, jiems gaminasi kortizolis, tas hormonas, kuris blokuoja skausmą. Jo prisigamina tiek, kad tu tiesiog nustoji iš viso kažką jausti.

Tą kartą mane šaukė iš stingdančios baimės, tarsi stabo. Kitą – kvietė priešintis. Spardžiausi, rėkiau, draskiausi taip, kad laikė trise. Dar kitą kartą mane mokė atstumti smurtą. Stumti iš visos jėgos nesidaužant. Tiesiog priešintis tyliai, užtikrintai.

Kaip baisu yra suvokti, kad kūnas atsimena kiekvieną kirtį, kad tu vos po kelių įkvėpimų gali atsidurti savo traumoje. Kelios akimirkos, keli oro gurkšniai ir tu vėl tas sudaužytas mažas vaikas. Mėlynom juostom išvagota nugara, užpakaliu ir kojom. Mergaitė, kuri vasarą vaikšto su storom pėdkelnėm, nes bus baisi gėda, jeigu kas nors pamatys mano mėlynes. Mergaitė, kuri susirietus į kamuoliuką guli viena pati sau ir verkia. Tokia vieniša, tarsi visame pasaulyje nebūtų nei gyvos dvasios.

Tą kartą gulėjau ir verkiau apkabinta rūpestingo kitos seminaro dalyvės glėbio. Patyriau kažką nežemiško. Suvokiau, kas tai yra būti apkabintai kai esi sumušta ir išduota pačio svarbiausio vyro savo gyvenime, savo tėvo. Tačiau nuo to karto pradėjau bijoti kvėpavimo sesijų, o mokymų vedlė rekomendavo kvėpavimo sesijas lankyti tik pas tokį terapeutą, kuris žino, kaip dirbti su trauma.

Tuose mokymuose, daugiau nei šešiasdešimt žmonių grupėje gavau net naują titulą – Traumos karalienė. Ir čia pat norėjau prakeikti save, nes nu niekam nelinkiu tokio titulo. Juk visi žmonės daugiau ar mažiau traumuoti. Kodėl man taip viskas baisiai? Nu kiek gi galima? Jau išgyvenau tą, praėjau, išsiterapinau per paskutiniuosius dvidešimt metų pačiomis įvairiomis formomis ir tai niekaip nebetrukdo man gyventi, niekaip neįtakoja. Esu laiminga, kurianti savo nuostabų gyvenimą, moteris, keturių sūnų mama. Gana jau ta auka būti. Gana!

Ir praeitą savaitę vėl nutiko TAI, kas iki galo leido suvokti ką man padarė tėvas. Kaip stipriai jis mane apvogė ir kaip stipriai tai įtakoja mano gyvenimą kiekvieną dieną. Viename iš praktikų reikėjo pasirūpinti savo vidiniu vaiku. Apkabinau ją, savo mažą, sumuštą Birutę iš visos širdies ir sakiau jai: „Viskas bus gerai, patikėk!” Tačiau nebuvo lengva save guosti, nes galvon kalė ir kalė žodžiai: „Jis tave taip stipriai apvogė, kad tu iki dabar leidiesi nuolat būti apvaginėjama. Apvogė. Apvogė! APVOGĖ!” Bandžiau save kažkaip guosti, nusiimti aukos kaukę, kažkaip pateisinti tėvą, brolį, buvusį vyrą. Bandžiau juos suprasti ir leisti jiems elgtis taip, kaip pasielgė. Nes juk pati kalta.

Iš tos būsenos mane teko išvilkti jėga ir gaivinti prie laužo. Taip lengva prarasti save, palaidoti ir nuvertinti viską, ką nuveikei, ko pasiekei, kokią save sukūrei. Per vieną akimirką visas gyvenimas tampa mažu, bereikšmiu nuliuku. Tokia tuščia tuščia vieta, atrodo, kad tu net ir negyveni.

Atsigavusi susivokiau, kaip baisu yra ten įkristi. Įkristi į savo traumą. Ir kaip svarbu, kad yra kažkas, kas supranta, ką reikia su tavim daryti ir kaip tau padėti, nes tu pats, kad ir koks toli pažengęs, kad ir kaip save pažįstantis, treniruotas, tiesiog negali padėti sau, nes tuo metu tavo trauma yra didesnė, nei tu pats. Susivokusi pripažinau, kad yra dalykų, kurių negaliu padaryti pati ir man reikia pagalbos. Ir dar supratau, kad mano trauma tai nesu aš. Tiesiog kartais ji kažkaip tampa tokia didelė, kad per ją savęs nebematau ir nejaučiu.

Kitą dieną po praktikos atėjo daugybė suvokimų. Jau buvau apčiuopusi siūlo galą kažkokio giluminio nepasitikėjimo vyrais. Dabar supratau, kad net šiandieninis mano pasirinkimas gyventi vienai yra apie tai. Taip stipriai mane apvogė tėvas, kad net nebandau ir nenoriu kurti asmeninių santykių su jokiu vyru. Tarsi neturiu tos dalies savyje, tarsi man kažko trūksta, pavogta ir aš tiesiog negaliu sukurti nieko su jokiu vyru. Ir negalėjau nei su vienu savo buvusių vaikinų iki santuokos, nei su savo vaikų tėvu. Tiesiog manyje, kaip pas apgenėtą medį, nėra vienos šakos. Tos šakos, kuri jungia mane su vyrija.

Tą dieną supratau, kad visą gyvenimą didžiavusis savo pasipriešinimo istorija daugiau nei dešimtmetį trukusiam tėvo smurtui iš tikrųjų nieko nelaimėjau, o palaidojau dalį savęs. Tarsi numiriau. Tada man buvo dvylika, jis kaukė, pyko, užsimojo kirsti į veidą, o aš žiūrėjau į jį ir mintyse kartojau: „Mušk, trenk, užmušk. Daugiau neverksiu. Nei vienos ašaros nebe pamatysi.“ Tas kartas ir buvo paskutinis kai jis pakėlė prieš mane ranką. Trisdešimt tris metus didžiavausi savim, kad nugalėjau tėvą, o praeitą savaitę supratau, kad ne nugalėjau, o tiesiog numiriau tą dieną, nes kai žiūrėjau į jį, buvau tvirtai apsisprendus numirti. Man tiesiog buvo visiškai tas pats. Jeigu muš, tai tegul užmuša. Pavargau būti, gyventi, kvėpuoti. Pavargau būti taip mušama.

Per tą praktiką supratau kodėl bijau kvėpavimo sesijų, kodėl negaliu įkvėpti. Kai muša mažą vaiką jis verkia, nuo ašarų ir snarglių jam užsikiša nosis, burna ir jis tiesiog neturi kuo kvėpuoti.

Šiomis dienomis suprantu, kokia stipri ir nepajudinama yra šeima, ryšiai su broliais ir seserimis, vaikų tėvu. Tie žmonės iki grabo lentos liks mano traumą atspindintis lakmuso popierėlis. Dar kraujuoji ten kur nupjauta tavo šaka ar jau nebe. Dar bėga tavo syvai ar jau pagijai. Ne, nepagijau. Prieš kelias dienas paskambinau seseriai, su kuria buvau nekalbėjus ilgiau nei metus. Tiesiog vieną dieną nustojau bendrauti, supratusi, kad niekada nesugebėsiu perduoti to, ką jaučiu, amžiais liksiu interpretuojama per jos prizmę, apkarstyta klišėm, jos projekcijom. Kalbėjom ilgai, smagiai, su tokiu „Man viskas labai gerai“ foneliu. Ir tikrai man gerai buvo. Matyt, kaip ir jai. Gerai, kol neišgirdau klausimo: „Tai pagaliau nebeverki, kad sunku?“ „O kada aš verkiau?“ „Ištisai verkei ir verkei.“

Tai tiek ir užteko, kad ir vėl užsisuktų mano karuselė teisintis, įrodyti, apsiginti, perduoti nu kad neverkiau aš ištisai. Ėjau dariau savo darbus, emigravau, rašiau knygas, kūriau savo projektus, auginau vaikus. Juk neverkiau ištisai, ne. Ir net puikiai suvokdama, kad kalba tai ji apie save, o ne mane, vistiek negalėjau nustoti kalbėtis mintyse kelias valandas. Va ir dabar dar kalbuosi. Nu niekaip neįrodysiu aš tau, sese, kad yra skirtumas auginti du ar keturis, nors tu visada tvirtini, kad tai tas pats.

Tas skambutis tarsi paliudijo tiesą, kad šeima amžiais liks mano traumos lakmuso popierėlis ir vargiai aš kada galėsiu saugiai jaustis su savo broliais ir seserimis. Tas skmabutis leido suvokti, kad ilgai dar nenorėsiu vėl skambinti, nes tai savotiškas šašo prasikrapštymas. Atrodo, žaizda užsitraukė, neskauda, o čia imi ir vėl prasikrapštai.
                Šiomis dienomis dažnai užeina pykčio ir susierzinimo bangos. Jos ateina tada, kai susiduriu su savo buitimi ir elementariais pirkiniais vaikams ar sprendimais, kuriuos reikia dėl jų priimti. Septyni metai save pakuoju į lentynėlę „Būk priimanti ir atlaidi išsiskyrusi moteris. Būk pažengusi ir nepyk, nes negražu yra jausti neigiamas emocijas.“ Ir suvokiu kokius kalnus neišjausto pykčio turiu savo vaikų tėvui. Užspausto, supakuoto į gražią lentyną. O taip, jūs tikrai mane įtikinot, kad negalima to pykčio jausti, negražu piktintis jeigu tėvas už vaikų uniformų ir sporbačių pusę turi pervesti 33+66 ir gauni 99 eurų pavedimą. Nu negali piktintis dėl to suknisto vieno pinigo, nes gi žmogus tik ką gyrėsi kiek daug pinigų investuoja į nusipirktas nekilnojamo turto patalpas. Nusipirktas savo sugyventinės mamos vardu. Nu negali piktintis, moterie, nes būk pakanti, priimk ir atleisk. Ir tylėk. Tylėk, kai kaskart turi išvažiuoti iš savo namų tik todėl, kad jis su vaikais pabendrautų. Tylėk, kai prašai jo pagalbos ir nesulauki. Tylėk, kai jis nesidomi ir nedalyvauja vaikų auklėjime. Tylėk, nes negražu gi viešinti, pasakoti, pykti ir piktintis.

Taip, jūs mane įtikinot, kad aš labai blogai pasielgiau papasakodama apie savo santuoką ir vaikų tėvo neveiksnumą viešai nutraukdami ilgametes draugystes, išsižadėdami manęs kaip kokios raupsuotos. išsižadėdami už atvirumą, už jausmus, kuriuos jaučiau, už negatyvias emocijas, kurias visaip kaip bandžiau slėpti.

Jūs mane įtikinot, kad aš tikrai pati kalta dėl visko visko visko, kas man nutiko ir aš nusprendžiau smaugiančius žodžius ir savo istorijas pasilikti sau, atsiriboti, susipakuoti, nebendrauti, vengti, kentėti tyliai, verkti, kad niekas nematytų.  

                Tai šiandien aš pakeliu savo apsižliumbusias akis nuo degančio laužo, įkvepiu gaivaus oro tiek, kiek galiu ir sakau: „Eikit jūs visi šikt tie, kurie mane smerkiat, teisiat ir vertinat!  Nei vienas iš jūsų nebuvot mano kailyje. Nei vienas iš jūsų negalite žinoti kaip man gyventi be tos dalies, kurią pavogė tėvas ir jeigu mano pasveikimui reikės parašyti dar penkias knygas, šimtą blog‘o postų, tūkstantį FB istorijų ar sudalyvauti penkiasdešimtyje TV pokalbių laidų – visa tai aš padarysiu vardan savęs.“ Nes iki šios akimirkos man skamba ausyse žodžiai tos, kuri traukė mane iš mano traumos: „Tu nekalta dėl to, ką jie tau padarė! Jie neturėjo teisės taip su tavim pasielgti!”

                Apsikabinu savo mažą Birutė ir sakau jai: „Viskas bus gerai mieloji, aš padarysiu viską, kad tu pasveiktum nuo to, ką jie tau padarė ir susigražintum viską, ką iš tavęs pavogė.“

P.S. Ir visą savo gyvenimą pašvesiu kiekvieno apvogto vaiko apkabinimui. 

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.