Atviros širdies šnabždesiai – keleliai veda į Lietuvą

Turbūt daugelis iš jūsų jaučiate laikmečio aktualijas – vyksta didžiulis transformacinis procesas, kuris kiekvienam gali pasireiškti vis kitaip: vieną pačiu tiesiausiu keliu veda į sąmoningumą ir tikėjimo Kūrėju stiprinimą; kitą tame kelyje gerai papurto stresinėmis situacijomis, ligomis; trečias mokosi savo pamokas visai nenutuokdamas apie visumą, apie mus jungiantį vienį – kaip pirmokas pasodintas į suolą mokosi savirealizacijos pradmenų, širdies atvėrimo technikų, pamažu susivokia apie tai, kaip jam kenkia žalingi įpročiai ir atsisako cigarečių, alkoholio, mėsos, pradeda rūšiuoti savo šiukšles… Ketvirtas net iki to pirmoko suolo dar nepriėjo ir kažin ar sugebės tai padaryti šiam gyvenime, tik kasdienoje jam žiauriai nesiseka ir taip blogai dar nėra buvę.

Tačiau daugelis iš mūsų jaučiame, kad išgyvename didelį pokytį. Kartais sunku susigaudyti kaip čia geriau pasielgti, nes jokie seni įsitikinimai ar elgesio modeliai netinka, todėl vienintelis dalykas, kuriuo aš asmeniškai galiu pasikliauti šiandien yra mano širdis ir intuicija. Širdies balsas ir nuolat užduodamas klausimas sau: „Kokią kokybę aš sukuriu? Ką transliuoju į eterį? Ar tai nors mikrodalele padaro pasaulį geresniu?“

Nesu tobula, todėl dažnai klystu. Tačiau dar vienas dalykas, kurio mes turėtume išmokti šiame pokyčių laikmetyje yra gebėjimas atleisti sau ir mylėti save už klaidas. Na, triestelėjau apie meškiukus Feisbuke. Gal kažkas susimąstė apie nuolat automatu siuntinėjamą „spamą“ vienas kitam, tačiau didžiąjai daliai perskaičiusių mano emocinį pasisakymą apie meškiukus, kilo pasipriešinimas, pyktis, noras gintis ir protestuoti. Pati užviriau savotišką kovą savo FB sienoje ir tik po keletos valandų supratau, kad tai nėra ta kokybė, kurią noriu kurti, kurią noriu transliuoti. Noriu taikos ir meilės, noriu atvirumo ir atviros širdies. Pripažįstu savo klaidą ir judu toliau.

Pačia atviriausia širdimi pasitikau atėjusį į mano gyvenimą vyrą. Tarsi visą sielą atvėrusi sutikau jo atvirą sielą. Labai greitai supratau, kad tai ne tas vyras, kurio laukiau, susigūžiau, pradėjau ėsti save už tai, kad buvau tokia atvira, mintyse prisiekiau, kad kitą kartą pasisaugosiu, dozuosiu save, atversiu širdį po truputį, tačiau vėl sustabdžiau save ir pasakiau: „Ne, viską padariau gerai. Kitą irgi taip sutiksiu – su atvira širdimi ir apnuoginta siela, nes kitaip negaliu, nemoku ir nenoriu.“ Daugybę metų kalbėdama, rašydama  treniravau savo atvirumą, išmokau gyventi atverta širdimi, tai kodėl turėčiau ją užverti? Atsakymas čia kažkur kitur, ne atvirume. Atsakymas, manau, tame, kad negavęs iš kito to, ko tikėjaisi, nesupyksti, neįsižeidi, o myli jį besąlygiškai. Tada nėra skausmo, tik meilė. Tai kaip gali save smerkti už atvertą širdį? Smerkti už meilę? Ir toliau einu pasitikti kiekvieno su atvira širdimi ir besąlygiška meile.

Šiandien kalbėjau su vienu savo sielos brolių. Jis pasidalino, kad po tam tikrų saviugdos procesų jautė pyktį ir liūdesį, kuris kilo iš vidaus, tarsi iš sielos gelmių. Ir man taip kartais būna. Visiems taip. Tai kasdienis procesas. Yra tik vienas priešnuodis tam pykčiui ir liūdesiui didėti ir mus paimti savo vergijon – nuolat treniruoti gebėjimą kurti meilę, džiaugsmą, puoselėti dėkingumo ir laimės jausmus. Kuo šie daugiau užima vietos, tuo mažiau lieka erdvės pykčiui ir liūdesiui reikštis.

Sako, kad tokia ir yra Vandenio era. Ta, kurioje mes dabar gyvename. Viskas tampa atvira ir žinoma, matoma ir suprantama. Nieko negali paslėpti, nes vistiek išlįs į paviršių. Todėl ir toliau, kaip raumenį treniruoju gebėjimą būti atvira širdimi ir mylėti besąlygiškai.

Praeitą savaitę buvau Lietuvoje, turėjau keletą susitikimų su savo skaitytojais, gerbėjais – vis nerandu tinkamiausio žodžio, kaip vadinti žmones, kurie skaito mano tinklaraštį, knygas, seka mano gyvenimo įvykius. Pastarieji susitikimai atnešė man daug peno ąpmastymams ir impulsų sprendimams. Kažkuriuo momentu pajaučiau, kad daugiau nebenoriu dar ir dar kartą stovėti prieš žmones ir pasakoti savo istoriją, pristatinėti savo knygas, kalbėti apie save. Noriu susitikti ir kalbėti, tačiau ne apie save. Gana jau. Todėl šiandien viešai pareiškiu, kad daugiau nebus tokių knygų pristatymų, kaip dariau iki šiol. Dar nesugalvojau kokia forma vyks mano susitikimai, jeigu iš viso vyks.

Gal tik etapas toks, bet labiausiai šiandien noriu užsidaryti mažoje trobelėje miške ir gyventi gamtos ritmu. Dainuoti ir groti Dievui ar kiekvienam, mane aplankiusiam, rašyti pasakas vaikams, piešti drakonus ir sodinti gėles po savo trobelės langais.

Kažkoks milžiniškas poreikis įsiklausyti į tai, ką sako širdis, atvedė mane prie labai svarbių sprendimų. Norėčiau grįžti į Lietuvą, į Gervinius, norėčiau, kad ta troobelė būtų mano kamara. Norėčiau, bet kol kas negaliu, nes niekas Lietuvoje per penkis metus nepasikeitė. Kalbu apie priežastis, dėl kurių išvažiavau: socialinė, teisinė, švietimo sistemos, korupcijos lygmuo, smulkiojo verslo apmokestinimas. Sakyčiau, kad viskas dar labiau pablogėjo, nei buvo prieš penkis metus.

Penkis metus priešinausi tam, kad gyvenu Anglijoje, o visi mano darbai vyksta Lietuvoje. Penkis metus bandžiau savo energiją nukreipti į tą šalį, kurioje gyvena ir mokosi mano vaikai, šalį, kuri mane palaiko, remia ir padeda, tačiau šiandien atsakingai pareiškiu, kad daugiau nebesipriešinsiu – gyvensime UK, o aš savo energiją, patirtį ir gebėjimus sąmoningai nukreipsiu į Lietuvą. Iš čia kilo ir mano kitų metų planas, kuriame vieną savaitę per mėnesį praleisiu Lietuvoje: mokysiuosi menų terapijos, organizuosiu „Šviesos salos“ renginius, stovyklas vaikams ir palaikysiu socialinį projektą „Ąžuolai Lietuvai“.

Prie to paties pažado pridėsiu dar vieną – pasižadu grįžti prie sistemingo tinklaraščio rašymo apie savo išjutimus ir mūsų kasdienį gyvenimą, ne tik skelbti informaciją apie savo veiklas ir renginius. Na, ir jeigu jau prakalbau apie asmeninius dalykus, tai pasidalinsiu informacija apie 21 dienos atgimimo per kvėpavimą retritą, kuriame dalyvausiu pati. Šio retrito tikslas – skatinti sąmoningumą ir stiprinti ryšį su Dievu per meilę sau, mentalinę, psichinę, emocinę ir dvasinę sveikatą, kūno valymą ir pasninką. Ketinu mažiausiai savaitę pasninkauti, o kitas dvi savaites laikytis detoksikacijos dietos.

Iš karto nuraminsiu visus, kurie yra prieš badavimą – man tai ne naujiena, kol dar buvau neištekėjusi, prieš gimdydama vaikus, kiekvienais metais pasidarydavau sau tokias atostogas – išsinuomodavau kur nors gamtoje kambarį ir dešimt dienų  ar savaitę pasninkaudavau. Daug metų ilgėjausi to euforijos jausmo, kuris užplūsta proceso metu, kurį išgyveni dar kelis mėnesius pasibaigus badavimui. Daug metų svajojau kada nors vėl taip padaryti, bet vis gailėjau laiko sau, vis teisinausi mažais vaikais, užimtumu. Taip susiklostė, kad 21 dienos retritas tapo vienu iš „Šviesos salos“ organizuojamų procesų ir atsirado puiki proga šiame procese pabūti pačiai. Susikaupiau, susiėmiau ir apsisprendžiau trim savaitėm užsidaryti ir pasirūpinti savimi. Retritas prasideda lapkričio 21 d. vietų skaičius jame ribotas, tačiau jeigu jaučiat, kad turite jame būti, tai dar yra tokia galimybė. Daugiau informacijos apie retritą rasite FB „Šviesos sala“ renginyje: 21 dienos Atgimimo per kvėpavimą retritas

Šiam 21 dienos procesui aš parsivežu ir savo gongus iš UK. (Gal tikrai kažkas tarsi už rankos veda mane atgal į Lietuvą?) Proceso metu jo dalyviams grosiu ne vienas gongų maudynes ir darysiu individualius garso masažus, bet turėsiu savo šamanišką būgną, todėl daug burtų „pribursiu“ ir prie laužo. Ketinu užrašyti ir pirmąsias pasakas ir transliuoti savo išgyvenimus viešai – rašysiu pasninkaujančios dienoraštį, kurį galėsite sekti FB paskyroje „Šviesos sala“.

Būsime nuostabioje sodyboje, miške. Esate laukiamas kiekvienas. Negalintiems skirti trijų savaičių sau (suprantu, kad tai didelė prabanga) galimi įvairūs prisijungimo prie 21 dienos proceso būdai: galima atvažiuoti ir pasninkauti drauge tris dienas ar savaitę. Susisiekite su mano kolega, retrito vadovu Dainiumi Mykolaičiu Choranti tel.: 8 652 55577 arba el. paštu: sviesossala@gmail.com ir susiderinkite detales.

Štai tokios mano naujienos. Tikrai turėčiau dažniau rašyti, nes net pusės nepapasakojau to, ką norėjau.