117. Ate visiems, kurie nori mane „pataisyti“

Šią temą ilgai nešiojau savyje. Nešiojau, brandinau, tikrinau ar tikrai tai tiesa, ar tai nėra mano susireikšminimas, didybės manija, sužvaigždėjimas. Bandžiau išjausti, suvirškinti, iššukuoti, išlaižyti, perskrosti iš kairės ir dešinės, iš viršaus į apačią ir atgal, ir tik tada užrašyti.

Man nesvarbu, ką jūs apie mane galvojat. O ypač nesvarbu tada, kai jums atrodo, kad kažkas su manimi ar mano elgesiu negerai ir norite mane pamokyti, atvesti į protą, paauklėti ar paaiškinti man gyvenimą, nes jūs esą geriau žinot, kaip man derėtų elgtis.

Beveik prieš penkis metus parašiau savo pirmą tinklaraščio tekstą apie Kryžių kalną ir gavau iš tuo metu labai artimos man draugės laišką. Viso necituosiu, pakaks ir vieno sakinio: „Tu turi nuostabią šeimą, gyveni jaukiame Lietuvos kampelyje, dirbi darbus, kurie tave veža… Nafik kiši nosį kur kartais geriau patylėti?”

Gavau už tai, kad viešai išsakiau savo nuomonę.

Kažkaip automatiškai ta draugė tapo ne draugė. Buvo keista ir nesuprantama, kad kažkam, tiksliau, artimai draugei, užkliuvo mano nuomonė. Kodėl taip jaudina kito veiksmai? Taiga ne nusikaltimą dariau, nešoviau, nevogiau, nevartojau narkotikų ar prisigėrus sėdau už vairo… Tik išsakiau savo nuomonę.

Vėliau atsitiko toks didelis įvykis gyvenime “emigracija”, kai tave tarsi musę į barščius įmeta, arba kaip nuogą į žiemą vidurnakty išvaro – vyniokis kaip nori, arba išplauksi arba ne. Be milžiniško streso emigracija duoda ir labai daug gerų dalykų. Tokių, kai tu, pakliuvęs į kitą terpę, pradedi suvokti tą, kurioje gyvenai visą gyvenimą. Tiesiog, pamatai ją iš šalies.

Ir šiandien manau, kad tik emigracijai turėčiau būti dėkinga už tą labai aiškų suvokimą, kad jau gimdamas kiekvienas iš mūsų atsineša teisę gyventi taip, kaip jam patinka ir daryti tai, ką nori.

Po pirmosios knygos išleidimo gavau manęs išsižadėjimo laišką iš draugo, su kuriuo draugavome dvidešimt metų. Nes pasielgiau ne taip, kaip jis norėjo – išleidau knygą negavusi jo leidimo.

Pamenu, kaip prieš pora metų mane aplankiusi draugė visą vakarą man aiškino kaip aš neteisingai auklėju vaikus, kaip aš neteisingai kūriau santykius su vyru, kaip aš neteisingai rašau, kaip ji geriau nei aš pati žinanti su kokia intencija aš rašau.  Ilgai negalėjau užmigti, galvoje sukosi mintys apie tai, kad ji vargiai man gali aiškinti kaip auklėti vaikus, nes pas mane keturi, o pas ją tik vienas ir tas auga su tėvu, o ne su ja. Kad vargiai ji man gali aiškinti ir apie santykius su vyru, nes pati jau trečioje santuokoje. Per naktį sukaupiau drąsos ir ryte atsiveikinom taip, kad žinojau, jog daugiau su ja nebenoriu draugauti, nors draugystė skaičiavo daugiau nei penkiolika metų.

Taip žingsnis po žingsnio ėjau į suvokimą, kad kažkas su mane supančiais žmonėmis, o ne su manimi yra negerai. Taip vienas po kito byrėjo iš artimiausio rato mano draugai. Tie draugai iš senovės. Iš seno mano gyvenimo. Gyvenimo prieš emigraciją.

Galutinis situacijos suvokimas atėjo visai neseniai. Gal tik praeitą mėnesį. Jau rašiau apie Lewes mieste vykusią milžinišką dvasingumo parodą, kurioje organizatoriai paprašė manęs pagroti gongais ir padaryti parodos atidarymo ceremoniją. Pagrojau ir sudainavau lietuvių liaudies dainą. Parodos dalyvių ir lankytojų reakcija buvo tokia, kad po visos dienos padėkų ir susižavėjimo, vakare grįžau namo gal net kiek sužvaigždėjus. Kai prie tavęs prieina šimtas ir sako, kad tu puikiai dainuoji, nuostabiai groji ir iš viso iš kur tu tokia faina atsiradai – mažiausiai kas nutinka viduje, tai auga pasitikėjimas savimi ir savivertė. Maža to, kad tą dieną padainavau, toliau klostėsi viskas taip, kad parodos organizatorės sugalvojo pradėti naują projektą – sujungti tris skirtingas terapijas į vieną renginį. Jos išnuomojo trim šimtam žmonių salę, sukūrė visą renginių konsepciją ir sustatė metams į priekį grafiką – renginiai vyks vieną kartą per mėnesį Brightone. Į tuos renginius pakvietė mane groti su gongais – garso terapija bus sudedamoji kasmėnesinių gydymo seansų dalis.

Tuo pat metu viena mano draugė iš senovės (pažintis ir draugystė prasidėjo prieš dvidešimt tris metus) mane atakavo žinutėmis: „Mano kuklia nuomone, gal jau tu į tą TV laidą daugiau neik.“ Arba „  Nieko tu nenutuoki apie jokias dramas. Gal užsisakyk eilinį nigerį, kad gerai tave ataustų… Neturiu jokių bėdų. O tu, matau, tikrai turi.”

 Čia jau po daugybės priekaištų, kad neskiriu jai dėmesio, kad nepasveikinau su gimtadieniu, kad kreipiuosi tik tada, kai reikalas koks, kad neskambinu šiaip sau, kai jai noras yra išsiverkti ant peties. Ne, neskambinu niekam, kad paverktų ant mano peties, nes papraščiausiai neturiu tam laiko. Ir noro didelio taip pat. Pagąsdinau ją, kad jeigu ji ir toliau mane atakuos su priekaištais, aš išbraksiu ją iš kalėdinių atvirukų gavėjų sąrašo. Priekaištai nesibaigė. Išbraukiau ne tik iš sąrašo, užblokavau ir FB. Tada, kai ją kažkur giliai užkabino tai, kad aš nustojau gerti kavą. Ką jau kalbėti apie tai, kad negeriu, nerūkau, garsiai deklaruoju tikėjimą Dievu ir visaip kaip stengiuosi gyventi įdomų, linksmą, pilną nuotykių gyvenimą ir jaustis laiminga. Mano draugę “iš senovės” tiesiog “užkilbasino” mano teisingumas ir kategoriškumas, kad mes patys esame savo likimo kalviai, kad patys kaip pasiklosim, taip ir išsimiegosim. Nepatinka jai tai, kaip sau pasiklojo, nesinori jai paleisti iš rankų šampės butelio ir cigaretės, todėl tiesiog nervas ima, kad va toji, tokia visa teisinga ir dar viešai deklaruoja. Užėskim ją žinutėmis, pažįstu ją, žinau kokia ji, pribaigsiu tuoj taip, kad apsiverks…

Tą kartą neapsiverkiau. Nors tiesa sakant, dėl priekaištų, kad neteisingai auklėju vaikus, verkiau ne taip jau ir seniai, prieš metus. Tada šalia manęs buvo atsiradusi nauja “draugė”, kuri vis aiškino, kad aš kažką ne taip darau.

Taigi, būtent po to renginio Lewes ir po prasidėjusių didelių projektų Anglijoje, man atėjo suvokimas, kad visa gyvenimą gyvenau su baime, ką kiti pasakys, kokia kitų nuomonė ir labai retai išgirsdavau, kad darau kažką gerai. Nuo pat mažens man kalė į galvą, kad su manim kažkas negerai. Mokykloje, šeimoje, vėliau auginant vaikus, kraustantis į kaimą, statant namus, emigruojant. Net tada, kai sugalvojau, kad reikia nėsčioms atskirų kasų prekybos centruose, du mano labai geri draugai pasisodinę mane “audė” kokia aš nenormali, kad tokią nesąmonę iš viso sugalvojau.

Jeigu skaičiuočiau procentaliai, tai skaičiai atrodytų taip: gyvenant Lietuvoje mane norėjo “pataisyti” devyniasdešimt, o palaikė dešimt procentų. Dabar gyvenu taip, kad skaičiai apsivertė ir mane palaiko devyniasdešimt procentų šalia esančių žmonių. 

Iš karto noriu pasakyti, kad tebesu imli sveikai kritikai ir pastaboms, kurios verčia pasitempti, tobulėti, susimąstyti, net pastabos dėl lietuvių kalbos ir daromų klaidų, kurias gaunu iš savo kurso draugių, užknisa, bet yra labai teisingos,  tačiau pasidariau organiškai jautri visiems, kurie nori mane “pataisyti”. Nebenoriu gaišti nei savo, nei jų brangaus gyvenimo laiko, todėl, kad jaučiuosi apsoliučiai laiminga ir išsipildžius tokia, kokia esu. Nebenoriu daugiau verkti dėl to, kad kažkam mano gyvenimas atrodo neteisingas, kad aš kažkokia nenormali. Taip, gal ir esu tokia. KITOKIA. Ir už tai save sugebėjau pamilti. Su visais savo keistumais, nesąmonėm, kategoriškumu, kunkuliuojančia energija, talentais, gebėjimu klysti ir vėl bandyti. Būten dėl to ir jaučiuosi LAIMINGA. Tai kodėl mane supantys draugai, ypač tie, iš senovės, nori mane “pataisyti”? Kodėl jie nori, kad aš nesijausčiau tokia laiminga, kokia esu?

Laimės jausmas, kurį jaučiu kasdien, man yra svarbesnis už artimų draugų išsakytus: “Tu klausai tik tų kelių, kurie tave giria ir laižo užpakalį.” Arba: “Tavo savybė užpykti ant visų, kurie nemąsto ir negyvena taip kaip tu, yra jau chrestomatinė. Tau net neįdomu nei kas serga, nei kuo…nes . .nereikalingi šiame gyvenimo etape. Dabar yra NEXT…ir dar NEXT.”

Taigi, NEXT, kad būtume labiau laimingi. Aš renkuosi tai. O ką renkiesi tu?