Su naujais metais, mieli mano skaitytojai!

Tikiu, kad daugelis iš jūsų metų sandūroje apmąstėte praėjusius, planavote ateinančius… Linkiu, kad jūsų suplanuoti rėkiančio raudono gaidžio metai, kurie prasidės sausio 28 d. ir būtų tokie, kokius suplanavote, kad gautumėte viską, ką užsakėte – gaidžiai iš toli girdisi, gal Visata išgirs ir jūsų norus? 

Man labai patinka vartyti savo senus užrašus, kartais juos paskaitinėti. Keistai veikia mūsų atmintis – begalę dalykų visiškai pamirštu ir net nepatikėčiau, kad jie kažkada vyko mano gyvenime, jeigu nebūčiau pati užrašiusi. Todėl labai džiaugiuosi ir savo rašytais dienoraščiais, ir parašytomis knygomis – kuo senesnė būsiu, tuo labiau mėgsiu jas skaityti. Taip, kaip dabar man kartais patinka peržiūrinėti savo ir vaikų nuotraukas, prisiminti kaip ir kur viskas vyko, prisiminti tuos jausmus ir emocijas, kurias tada išgyvenau.

Džiaugiuosi savo rašomu blog‘u, kuriam jau greitai greitai ketveri metai – paskutinių metų įvykiai aprašyti, tarsi į lentynėles sudėlioti ir jau niekur nepasimes.

Anksčiau turėdavau daug dalykų, kuriuos rašydavau sau, dabar pasiekiau jau tokį atvirumo lygį, kad tokių beveik nebeliko. Jeigu kažko, ką parašau, negaliu viešinti iš karto, tai su laiku vis tiek visi mano parašyti dalykai įgyja tarsi senaties terminą ir juos galiu skelbti viešai. Tarsi nebeliko jokio poreikio rašyti ranka slaptai į dienoraštį, nes vis tiek viską kada nors teks perrašyti į kompiuterį. Ir paskutinius porą metų  jau rašau tik kompe. Pilu tuos tekstus apie viską, visokius, bet kokius. Ir šitas rašinėlis toks naminis, darbinis, man pačiai. Kad žinočiau kur esu ir kiek nuveikiau per metus, nes kiekvienų metų gale darausi tokį planelį metams į priekį. Jame surašau, ko norėčiau, kuria kryptimi judėsiu. Ir dar pasidarau praeitų metų ataskaitą sau.

Taigi, tie mano 2016 metai. Daug kas sako, kad jie buvo sunkūs. Aš nesijaučiu pragyvenusi sunkius metus, nors kai pradedu galvoti apie visus įvykius, kurie praėjo per metus, tai metai tikrai nebuvo lengvi. Tik aš tuos visus įvykius priėmiau kaip pamokas, išbandymus ir stengiausi kuo mažiau parintis, stresuoti ir nesureikšminti. Ir labai džiaugiuosi, kad man puikiai sekėsi. Taip puikiai, kad net nejaučiu, jog metai buvo sunkūs.

  • Pabaigiau rašyti ir išleidau antrą savo knygą „Mano karūna nematoma“. Tai buvo gan skausmingas procesas ne tik man, bet ir mano šeimai. Iki šiol buvę sudėtingi santykiai su kai kuriais šeimos nariais nutrūko visai. Aš išsilaižiau, o kiti tebegyvena savo skausmuose, patirtyje, nenore pripažinti savo praeities kaip neįkainojamos patirties, kuri mus sukuria tokius, kokie šiandien esam.
  • Išsinuomojau namą ir persikraustėm iš Londono į kaimą. Visi vaikai pakeitė mokyklas, ir iš esmės pasikeitė mūsų gyvenimo būdas. Sako, namų keitimas yra vienas iš stipresnių stresų žmogaus gyvenime. Tai padaryti su keturiais vaikais nėra paprasta ir lengva, bet aš padariau. Ir mūsų kasdienis gyvenimas ženkliai palengvėjo.
  • Vedina svajonės turėti savo suvenyrų galeriją, įsipainiojau į nesėkmingus verslo santykius ir teko iš jų skausmingai, su finansinėmis pasekmėmis išsipainioti. Buvo skaudu ir sunku, bet tai, kaip aš susidorojau su situacija emociškai, mane labai džiugina. Kažkaip vyriškai, šaltais nervais, nors po kakučius teko pabraidžioti, o “buvusi verslo partnerė” taip ir liko nesumokėjusi už mano suvenyrus, kuriais prekiavo savo kavinėse. Tačiau ta nesusiklosčiusi partnerystė atvedė daug naujų, kokybiškų žmonių į mano gyvenimą, todėl esu dėkinga, kad tokią situaciją teko patirti.
  • Suorganizavau 13 knygos pristatymų – susitikimų su skaitytojais Lietuvoje, Londone ir Vokietijoje.
  • Pravedžiau 10 pavienių rankdarbių dirbtuvių Airijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Lietuvoje ir savaitės trukmės Amatų stovyklą 40 vaikų ir suaugusių Lietuvoje.
  • Suorganizavau 6 viešas Gongų maudynes Anglijoje, be skaičiaus namuose individualių ir vieną didelę Draugų Gongų naktį Lietuvoje.
  • Lietuvoje suorganizavau ir pravedžiau 16 konkurso “Kamštelių vajus’2016” renginių. Renginiai vyko skirtinguose miestuose ir tikrai buvo ką veikti.
  • Suorganizavau patyriminę moterų kelionę į Glastonbury. Tai pirmas mano kartas ne Lietuvoje, kai ieškojau vietos apgyvendinti, rūpinausi kelionės dalyvėmis, jų transportu, bilietais ir programa. Manau, kad su užduotimi susidorojau puikiai ir ją darydama persilaužiau dėl laiškų rašymo anglų kalba – nustojau parintis ar teisingai čia viską parašiau ir išsireiškiau.
  • Anglijoje prekiavau rankdarbiais šešiuose kalėdiniuose turgeliuose. Turgeliai vyko skirtingose vietose, todėl įgijau nemažai patirties ateičiai
  • Na, tai viso bus 53 didesni ar mažesni renginiai ir įvykiai, kuriuos sukūriau, organizavau ar pravedžiau.
  • Sukūriau sodelį savo terasoje. Vazonai, gėlės, krūmai, bulvės, net mini šiltnamis – viskas kaip Lietuvoje, Gerviniuose, tik labai mažais kiekiais ir dydžiais, viskas gali būti perkelta į kitą vietą. Jaučiuosi dėl to labai laiminga. Kad galiu pasodinti, sukišti rankas į žemę ir stebėti kaip auga, žydi.
  • Nunėriau daugiau nei 100 krepšių iš virvių ir apie 30 žmonių išmokiau tai daryti.
  • Penkias paras atostogavau Gongų stovykloje. Aišku, ten nunėriau ir pardaviau gal dešimt krepšių, pravedžiau porą rankdarbių dirbtuvių, bet tai vistiek buvo atostogos man.
  • Su vaikais viena turėjau dvi pramogines keliones, ilgesnes nei viena diena – į Druskininkus ir į Airiją. Druskininkai tebuvo dviejų dienų pramoga, nes norėjau pabandyti, kaip čia bus, jeigu keliausiu su jais viena. Ar susitvarkysim, ar pavyks ir vairuoti, ir vaikus prižiūrėti, kaip susidorosim su daiktų nešiojimu, nakvyne ir visais kitais buitiniais reikalais kelionėje. Druskininkai pavyko puikiai. Prieš Kalėdas skridau su jais visais į Airiją. Tai buvo penkių dienų kelionė. Būsiu atvira – tikrai nebuvo paprasta ir lengva, nors važiavome į svečius pas mano pusseserę. Vaikai erzinosi, pykosi, o penkiametis Teodoras iškėlė man net kelias scenas. Ir kas įdomiausia, kad daugiausia erzelio ir diskomforto kelia mano vyresnėlis. Galbūt taip reiškiasi jo paauglystė? Iš esmės jie elgėsi gan gerai, nes kiekvienas iš jų prieš kiekvieną skrydį nervinasi, bet ne tobulai, t.y. negrįžau iš kelionės su jausmu širdyje, kad viskas buvo nerealiai, ir aš esu laiminga laiminga. Ne, buvo sunku ir diskomfortiška. Todėl, laukdami skrydžio atgal, sutarėm, kad kol kas nesam pasiruošę patirti daugiau tokių kelionių ir į balandžio gale planuotą Ispaniją keliausiu aš viena. O su visais vaikais bandysim  vėl po kokių metų. Anksčiau net ir į kokią vietinę pramogą, kad ir kavinę ledų suvalgyti, su jais visais buvo smagiau nueiti nei dabar. Na, bet čia reikia atskirą temą rašyti apie vaikų elgesio pokyčius augant.
  • Pradėjau vairuoti automobilį kita kelio puse. Iš pradžių buvo taip baisu, kaip tik pradėjus vairuoti pirmą savo automobilį prieš dvidešimt metų, tačiau per pusmetį pripratau, perpratau vietinę atbulų žiedų sistemą ir dabar jau tikrai komfortiškai jaučiuosi vairuodama.
  • Pagaliau išgydžiau savo sielą nuo skyrybų ir vasaros viduryje manyje įvyko tarsi lūžis – supratau, kad esu pasiruošusi ir noriu naujų santykių. Šveičiau savo Joninių vainiką nuo galvos į ežerą pati pirmoji ir sukalbėjau maldelę: „Dieve, jeigu esi man numatęs dar vieną šansą pabandyti, tai aš jau esu pasiruošusi.“
  • Buvau įsimylėjusi. Smalsiems – meilė buvo be atsako, bet užaugino man sparnus, pasijutau labai laiminga, skrendanti, švytinti ir puiki. Ai, visai gerai turėti objektą įsimylėjimui – tai tikrai įneša daug spalvų ir savotiško žavesio į gyvenimą. Gal ateinančiais metais tas raudonas ugninis gaidys prigiedos man tikrus santykius ir abipusius jausmus? Partnerystę užsisakiau 2017 m. 
  • Per metus palengvėjau apie 10 kg.
  • Labai daug meldžiausi ir meditavau, grojau su gongais. Jaučiau tokį poreikį ir tebejaučiu – artėti prie Dievo, stiprinti savo tikėjimą.

Tai tokie mano metai buvo. Išvardinau tik pačius svarbiausius man darbus ir nutikimus. Neverta rašyti apie kasdienę buitį, keturių vaikų auklėjimą, laiką jiems, visus straipsnius ir pranešimus, kuriuos parašiau, internetines svetaines, FB puslapius, kuriuos administravau ir t.t. ar kasdienius darbus, kuriuos darau – čia ir taip viskas aišku ir visi tą darom.

Daug kam kils klausimas: “O kaip čia galima viską vienam žmogui padaryti per metus?”

Pati apie tai galvoju ir man štai atėjo koks atsakymas – prieš pradėdama savo darbus dirbti, aš labai daug dirbu savo galvoje, mintimis ir popieriuje. Tai yra, aš kaip kokius burtus išburiu savo ateinančius metus, suplanuoju keliones, darbus, renginius toli į priekį, viską šimtą kartų pasveriu, pamatuoju, pergalvoju ar taip bus gerai, ar spėsiu, ar nepervargsiu. Numatau sklandžią įvykių eigą mintyse, nusprendžiu, kad visos pakeliui atsiradę kliūtys išsispręs lengvai, tarsi savaime. Tada pasidarau renginių grafiką, net Exel lenteles tam naudoju, darausi visokius sąrašiukus.

Nepatikėsit, bet jau dabar aš darausi sąrašiuką, ką man reikės pasiimti iš savo namų Lietuvoje kai ten nuvažiuosiu vasario mėnesį. Darau, nes nenoriu nervintis nuvažiavusi ten kelioms valandoms ir bandydama desperatiškai prisiminti ką čia man reikia pasiimti. Atvažiuoju su sąrašiuku, ramiai viską susidedu ir patenkinta važiuoju toliau.

Savo darbo knygoje turiu tokių sąrašiukų, kad net juokas ima, pvz.: kokios higienos ar rankdarbių priemonės yra likę Lietuvoje, kokius rūbus ir batus esu ten pasilikus. Gal jums nereikia tokių sąrašiukų, gal jūs viską prisimenat be jų, bet mano galvoje nėra vietos viskam atsiminti ir, vengdama streso, aš nuolat darau sąrašiukus ir planiukus.

Dabar jau esu susidariusi sąrašiuką su kuriais draugais susitiksiu vasario mėnesį Lietuvoje, nes su visais vistiek nespėsiu ir jeigu sąrašiuko ir plano nebus, tai prasidės draskymasis į visas puses, niekur nespėsiu, vėluosiu ir pradėsiu parintis, skubėti, keikti vairavimo kultūrą Lietuvoje. O to aš visai nenoriu.

Savo planuose visada pasilieku pakankamai laiko atsigauti, išsimiegoti, pabūti su vaikais. Na, tai negalioja būnant Lietuvoje, nes kažkodėl ten vis tiek tenka lėkti kaip akis išdegus ir niekur nespėju.

Prieš kelias dienas kalbantis apie 2017 metų planus, vienas bičiulis pasakė tokią frazę: “Aš tai neplanuoju, priimu viską, kas ateina.” Labai gerai jis pasakė, aš irgi viską priimu kas ateina, tik prieš tai  užsisakau tai, ko noriu. Todėl kiekvienais metais ir stengiuosi padaryti tarsi užsakymą Visatai, todėl ir planuoju, darau tuos sąrašiukus. Per daug metų pastebėjau, kad tai veikia, kad tikrai dažniausiai ir gaunu tai, ką esu užsakius. Ir kuo tikslesnis užsakymas, tuo mažiau netikėtumų sulaukiu. Ir su kiekvienais metais mano tie burtai stipriau veikia.

 Kartais man sunku ar net neįmanoma numatyti įvykių seką dėl kažkokio užsibrėžto tikslo ar noro, bet jeigu karštai noriu ir meldžiu: “Dieve, labai prašau, patampyk už virvelių iš viršaus taip, kad mano buitis palengvėtų” tai finale ir gaunu tą gerokai palengvintą buitį – persikraustau į kaimą, kur namas didesnis, o nuoma mažesnė. Dar esu patyrusi, kad kai daug užsakai, na, kai nori didelio skirtumo tarp to, kas dabar yra ir savo svajonės ar tikslo, tai, kad viskas išsipildytų, dažnai tenka patirti gan skaudžius įvykius. Na, kaip pavyzdys labai tinka mano persikraustymas. Jau taip meldžiau to buities palengvinimo, kad įvyko konfliktas su tuometinio buto, kuriame gyvenome, savininku. Po konflikto sekė daug nemalonių įvykių: policija, šmeižtas ant mūsų, socialinių tarnybų lankymasis mūsų šeimoje, sudėtingos kito būsto paieškos, persikraustymas, nenusisekusi verslo partnerystė. Na, rieboka, kai tai nutinka per pusę metų, bet buitis tai akivaizdžiai palengvėjo. Tikrai gavau tai, ką užsakiau ir ko meldžiau. Tik pamiršau pasimelsti, kad tai įvyktų lengvai ir paprastai. Tiksliau, nesukūriau tokio vaizdinio kaip užsakymo Visatai, nes pati negalėjau įsivaizduoti, kas čia turi nutikti, kad viskas pasikeistų.

Be visų materinių, buitinių, darbinių ir gyvenimiškų dalykų kasdien buriu tokį burtą – noriu būti geresnė, laimingesnė, labiau mylinti, labiau tikinti, daugiau duodanti, atlaidesnė, labiau priimanti, kantresnė. Čia pasiektą rezultatą labai sunku pamatuoti ar apskaičiuoti, bet vis tiek kažkaip galima justi ar tau sekasi žygiuoti pirmyn. Du mano kalėdiniai įvykiai man yra kaip įrodymas, kad burtai, gerai jau, maldos veikia.

Labai daug meldžiuosi ir medituoju grodama su gongais. Tai darau beveik kasdien. Su žvakėmis, smilkalais. Meldžiuosi už skirtingus žmones, už taiką žemėje, už žuvusius per teroro aktus, už teroristus, už skriaudžiamus vaikus,už tų vaikų skriaudėjus, už savo draugus, už visus vyrus ir moteris. Meldžiu jiems Dievo malonės ir šviesos. Kelias dienas meldžiausi už vyrus: už savo tėvą, savo buvusį vyrą (pagaliau! Iki šiol negalėjau to padaryti lengvai, iš širdies ir su meile), buvusius kavalierius.  

Ir galiu pasakyti taip: “Tai tikrai veikia! Melskitės daugiau.” Mano vaikų tėvas pirmą kartą po skyrybų savo laisva valia pervedė pinigų vaikams Kalėdoms ir vienam vaikui už lapkričio mėnesį buvusį gimtadienį! Kai gavau jo žinutę, vos iš klumpių neišvirtau. Jau kuris laikas vaikai kalba, kad nori pas tėtį, todėl aš jam perdaviau šią žinią ir parašiau, kad jis gali atvažiuoti per vaikų atostogas – užleisiu jam savo namus. Tai va, jis jau ir bilietus nusipirko.

Kitas nutikimas buvo tada, kai meldžiausi už savo tėvą. Niekam ne paslaptis, kad po mano antrosios knygos pasirodymo aš su juo nebendrauju, o jis man grasino teismais ir netgi nušauti. Nekalbėjau su juo nuo gegužės mėnesio. Prieš šventes jis pora savaičių gulėjo ligoninėje ir žinojau, kad prastai jaučiasi, todėl meldžiausi už jį. Vieną vakarą begrojant gongais atėjo jau nebe teorinis suvokimas, kad kol nesutvarkysiu santykių su tėvu, tol su nauju vyru, partneriu nieko nebus. Užėjo toks žliumbimas, taip skaudėjo, nes pajutau, kaip skauda mano tėvui. Tada supratau, kad turiu jam paskambinti, nes jeigu to nepadarysiu, ateis diena, kai aš labai gailėsiuosi to nepadarius. Ir paskambinau. Jo balse buvo šalčio ir gal net pykčio, bet po to skambučio nesijaučiau kaip apdergta, kas paprastai būdavo pabendravus su savo tėvu. Labai džiaugiuosi, kad paskambinau.

Mane pačią labai džiugina tai, kad net ten, kur man sunkiausia, aš kažkaip sugebėjau perlipti per save ir žengti mažą žingsnelį į priekį. Gal būt tai laikina, gal vėl susiriesiu su savo ex ir savo tėvu pirmai progai pasitaikius, tačiau šiandien aš savimi didžiuojuosi.  Tą padaryti man tikrai padėjo malda. Taip žingsnelis po žingsnelį, mažučiais mažutėliais keliauju į savo laimę.

Todėl nuoširdžiai linkiu visiems ateinančiais metais mokytis burti, kurti savo ateitį tam, kad mažais žingsneliais keliautumėte į savo laimę. Pradėti burti ir užsakinėti niekada ne vėlu ir visada tinkamas metas. Todėl, jeigu to dar nepadarėte, bet kada galite tai pradėti. Čia ne taip kaip su lieknėjimu ar metimu rūkyti. Tam naujų metų ar pirmos mėnesio dienos laukti nereikia. Kuo anksčiau pradėsit, tuo greičiau burtai suveiks. 

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.