Jakucionyte.lt

Home Specialieji "reportažai" Ar kada nors susimąstei ką išgyvena laikinieji Globėjai?

Ar kada nors susimąstei ką išgyvena laikinieji Globėjai?

0
Ar kada nors susimąstei ką išgyvena laikinieji Globėjai?

Šita tema seniai norėjau parašyti, norėjau kalbėti, tačiau visi kalbinti Globėjai kaip susitarę tyli – bijo dar labiau nukentėti nuo sistemos, bjaurių komentarų, o man atrodo, kad yra toks bendras visuomenės nesuprotis apie laikinus ir nuolatinius globėjus. Mes jau tiek sau prisikalėm pleištų į patį įvariausią susiskaldymą, kad nežinia nuo ko pradėti susirinkti ir iš viso ar tai įmanona. Susirinkti ir gyventi vienyje. Vieni garsiai rėkia apie vaikų nepriežiūrą, kiti rėkia, kad vaikus be reikalo atima. Vieni klykia, kad tai verslas, viskas dėl pinigų, o kiti bando gintis vaikų teisėm ir saugumu. Kasdien kalam ir kalam sau į širdis po dar vieną nesantaikos pleištą.

Nežinia, kur tas tiesos viduriukas ar kaip jį pasiekti ir rašau šiandien ne apie tai. Noriu parašyti apie Globėjus. Rašau su labai aiškiu tikslu – noriu pasidalinti vienos Mamos, Globėjos tekstu.

Man atrodo, kad tokius tekstus turi skelbi ir  spausdinti kasdien – gal kam nors ateis platesnis suvokimas apie tai, kad Globėjai renkasi šią profesiją dėl pašaukimo, o ne dėl pinigų.

Kaip jau minėjau Globėjai patys viešai nenori dalintis savo jautriais asmeniniais išgyvenimais ir gyvenimo detalėmis dėl skaudžių pasekmių – už kiekvieną jautrų tekstą gauna atgal bangą nepritarimo, smerkimo, teisimo. Kartais paatvirauja Vaiva Sikorskienė apie Sikorskių šeimyną, bet visad už tai atsiima su kaupu. Todėl per savo skaudžią patirtį užsidėjo filtrus ir dažniausiai rodo tik gražią kasdienybę: daug margaspalvių, stilingų nuotraukų, piešinių ir už širdies griebiantys pozityvūs pasakojimai. Kiti Globėjai iš viso tyli kaip vandens į burnas prisisėmę. Ir aš žinau kodėl. Ne kartą pati kibau į atlapus komentatoriams ir ne kartą buvau aplota, kad ginu JUOS – tuos, kurie gviešiasi iš kitų nelaimių pinigų, grobdami globai jų vaikus.

O didžioji dalis net supročio neturi kuo skiriasi laikina globa nuo nuolatinės. Ir vien pradėjus tai aiškinti tampu liaudies priešu. Kažkoks apsurdas. Niekas nenori girdėti faktų, skaičių, tik skendi kažkokiam siaurakaktiškume ir įsitikinimuose, savo emocijose: JIE (globėjai) yra priešai.

Taigi, aš tikrai žinau kad ne. Laimė man teko pažinti asmeniškai ne vieną neeilinę Moterį Globėją. Jos mažų mažiausiai yra angelai žemėje, nes tai ką jos daro, kokią naštą sau neša prisiėmę, protu sunkiai suvokiama. Prisiekiu, aš taip negalėčiau, man per sunku.

Skaitau jų pasidalijimus slaptose grupėse, nes viešai skelbti negali. Skaitau ir man yra baisu dėl to atotrūkio, kuris susidarė tarp visuomenės ir to, ką iš tiesų jaučia ir išgyvena Globėjai.

Teksto autorė leido dalintis savo nuostabiu tekstu, nes jis taip kalė man į pačią širdį, kad  turėjau jį paviešinti.  

Tekstą parašiusi Moteris yra tikrai išskirtinė: augina savo vaikų būrį ir dar yra Laikinoji globėja. Labai noriu ją ir drauge visus Globėjus palaikyti, nešti žinią, kad yra žmonių, kurie supranta kaip jie jaučiasi, palaiko ir pritaria tam, ką jie pasirinko veikti.

Na, o gal netyčia koks skeptikas perskaitys ir jam ateis suvokimas apie tikrąją Gobėjų savijautą, gal rasis jame ir koks kitas jausmas ne tik bukas smerkimas.

 

Laikinoji Globėja Adelė:

“Viskas gyvenime turi savo dėsningumus. Viskas eina ratu. Kaip dieną keičia naktis, taip džiaugsmą – liūdesys ar nusivylimai.

Juk net radus svajonių darbą, vieną dieną į širdį ima brautis abejonės, nuovargis ir netgi nuobodulys.

Taip ir globa. Ji nėra tas nepaliaujamas euforijos išgelbėjus vaiką, skonis….

Vieną dieną…

Tiksliau viskas vyksta etapais.

Net gedulas nėra tiesiog juoda paklodė, o turi savo „stadijas”.

Tai yra Neigimas, Derybos, Pyktis, Liūdesys ir – kažkada – Susitaikymas.

Aš nežinau, ar kur nors yra aprašytos Globos stadijos.

Galiu šiandien tik spėlioti, ką jaučia mano naujieji globotiniai. Gal kažkada gebėsiu įvardinti, kol kas tik mėginu pajausti.

Galiu tik spėlioti, ką jaučia mano šeima.

Ir galiu mėginti papasakoti, kaip viskas atrodo iš mano pozicijos….

Vieną dieną tu pasijunti labai vienas. Tarsi vis dar esi įsitvėręs savo tikėjimo, kad tai, ką darai, yra labai svarbu ir TAU TAI PATINKA. Tačiau supranti – TAI patinka tik tau vienai.

Kai į šeimą ateina naujas vaikas, su juo ateina ir pakilimas. Draugiškoji pasaulio dalis (tavo šeimos taip pat) puola sveikinti, priima, džiaugiasi, žaidžia, kalbasi, dūksta, Net tie, kurie šiaip jau linkę konfliktuoti, tuo metu iškelia baltas vėliavas, sesės nebesipyksta , broliai nebesimuša – namuose šventė! Skamba dainos, pasiūlymai, traukiami žaidimai, Beveik idilija!

Gal ir ne visais atvejais, nes dar neturėjau tokio, kur vaikai ateina labai liūdni, verkiantys, grasinantys pabėgti.

Į mūsų namus visi vaikai atėjo su šypsena. Ir pirmas mėnuo eina visų euforijoje, o tavo – tyliai užslėptame nerime. Nes TU nežinai, kokie tie vaikai – ką mėgsta, ko bijo, kokia jų patirtis, ką jie gali, ko ne ir t.t. Tas momentas, kai kiti šoka, tau – didysis tyrinėjimo, planavimo, strategavimo, ieškojimų metas. Reikia rasti visko – nuo vietos namuose, rūbų, batų, kelio į mokyklas, darželius, mokytojų, gydytojų, dokumentų, gimtadienių, mėgiamų maisto produktų, nuotaikų, baimių, pasitikėjimo, susitarimų… Sukiesi, kaip voverė, tyliai džiaugdamasi, kad VISI laimingi.

Pamažu viskas ima stoti į KAŽKOKIAS vėžes. Jas galima bus koreguoti. Kaip ir savo pakantumo laipsnį kam nors, kas tau vertybė ir skanu, o tiems naujiems – feeeee. Pasirodo, jie nemėgsta daržovių, kurias tu ir tavo vaikai dievina, jų nepradžiuginsi net vaisiais, jie bijo gamtos, kuri tavo akimis didžiausia vertybė ir t.t.

Arba atvirkščiai, jie nori to, ko tu nieku gyvu nenori įsileisti į savo namus. Tarkime mažo kačiuko. Irgi gamta – ar ne? Tik tau patinka gamta gamtoje, o jiems – namuose. Koks mažas skirtumas! Ir kaip sunku gali būti jį ištverti!

Bet tu labai stipri, nes tu TIKI! Savimi ir jais. Taip pat savo šeima, kuri va – taip gražiai priėmė.

Žinote, žmonės per anksti klausia – o kaip reaguoja tavo vaikai, kaip vyras? Jie to klausia vos paėmus vaikus. „Žinoma gerai, mes tam pasiruošę!” su euforija atsakai jiems…

O kai pagaliau nurimsti TU, apsidairai, o namuose – tyla. Pritilo dainos ir šokiai, vis dažniau sugauni keistus šnairuojančius žvilgsnius, kurie tyliai ima tave žnaibyti.

Niekas nebežaidžia, žaidimus gali susemti ir išmesti – per tą euforijos etapą pusės detalių vistiek nebėra…

Tavo vaikai vis dažniau spokso TV, vėl mieliau ruošia namų darbus, eina į būrelius, nebesiveržia namo…

Viskas nurimo? Prasidėjo kasdienybė?

NE!

Šita tyla – jūros pasitraukimas prieš cunamį!

Nespėji susivokti, iš visų kampų tave užgriūna kažkokio pykčio, nemeilės, nusiskundimų, inkštimo, skundimo, priekaištų banga.

– Mamaaaa!… Ji tą pasakė – nepasakė, keikėsi, sugrioooovėėėė, lenda, žiūri – nežiūri… Kur sėdi! Dink iš čia!… Užsičiaupk… Kur lendi! Mamaaaaaaa!….. Nenoriu!… Kada jie iš čia išvažiuos?… Mamaaaaaa…. jis nepadėjo telefono… pritrupino! O kodėl ji nepasiklojo!…

Nesakau, kad tai nuolat, tačiau sminga giliai! Gaila ir TŲ vaikų, ir savų. Vyras taip pat pasiduoda tai bangai – ir jam sunku taikytis su dar 2 lakstančiais juoduliais iš to vaikystės filmuko, rodos ką jie bedarytų, vistiek nepataiko…

Laksto per greit, kalba per garsiai, nori per daug, daro per mažai…

Pajunti, kad kartais ir tu norėtum užsimerkti ir atsimerkus pamatyti TAIKĄ. Taiką SAVO namuose, savo ŠEIMOJE…

Gal būt be JŲ. Kad tik visiems būtų gerai! Nes TAIKA su JAIS – gal tik po metų! O gal niekada…

Vakare apkabini juos ir tikrini save – ar vis dar kažką jauti, kažką gero, kažką, kas jus visus išgelbėtų. Nes gali nutikti taip, kad vieną dieną nebenorėsi jų net paliesti. Žmogus labai trapus…

Atsidūsti – vis dar nori delnai juos glostyti. Supranti – tai dar ne MEILĖ. Tai tik fizinis pakantumas, gailestis, pripažinimas savesniu nei likęs pasaulis, noras suteikti kažką gero. Bet dar ne meilė.

Beglostydama juos jauti – iš visų kampų į tave žiūri piktos akys. Nes ir taviems – tavęs ne per daug. Taip, jie pasidalino, leido tavęs truputį atriekti tiems, kam reikia labiau. BET GAL GANA????

Ir vėl prasideda: mamaaaaaa…. o jis tąąąąą…. o ji anąąąąąąą….. mamaaaaaa….. nelakstyk… dink…. užsičiaupk…. mama, aš nebenoriuuuuu….

Tada ištinka krizė. Tave. Tampi cunamio viršūne. Norisi mesti viską ir pabėgti!…

Tik supranti – nepabėgsi! Tu spąstuose, kuriuos pati savo noru pasispendei. Ir tie spąstai – tavo meilė savo šeimai. Kuri yra aukščiau už viską.

Todėl net pabėgti TU negali. Nes tą minutę, kai neišlaikai ir čiupusi automobilio raktelius sieki striukės pamatai paniką VISŲ akyse. Staiga visi skundai nutyla ir lyg sulėtintame kino

filme matai besplečiančias akis, besižiojančias burnas ir išgirsti panikos kupiną „Mamaaaaaa…”

Ir JIE – Jie irgi tame chore… Vyras taip pat — ir aš galiu išvažiuot!

Per 1 akimirką visi čiumpa batus, striukes – bėgs kartu!… Nors į pasaulio kraštą! Nuo tų priešų galvažudžių!

Tik kur tiek priešai, mama, aaaaaa????????? Mes jų nematėm!!!

Tyliai pakabini raktelius, kantriai padedi į vietą VISŲ batus, sukabini striukes… nuryji gumulą gerklėje, atsisėdi ir laikas sustoja…

Po kelių dienų rašai apie Globos stadijas Globėjos gyvenime ir supranti. Globotinio gyvenime tavo Globa irgi turi stadijas. Tavo vaikų gyvenime, tavo vyro gyvenime GLOBA taip pat turi stadijas.

Ir čia prasideda TAVO darbas.

Ne laukais lėkt.

O kurt tokio dydžio židinį, kad visiems pakaktų.

Net jei prireiks ne vienerių metų!

Jau po 10 minučių jie susigalvoja kokį žaidimą. Ačiū dievui, vėl visi drauge.

O tu?

Tu vis dar suskilusi. Ir vis dar nežinai, kuriame etape kiekvienas iš jūsų.

Toks mažas ežiukas rūke.

Mažas ežiukas su septynetu dar mažesnių, prisisegusių, prisirišusių ir niekaip kitaip…”

Facebook Comments Box

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.