Šiandien pabandysiu parašyti apie savo pyktį taip, kad jo nepadidinčiau. Noriu jį tarsi pačiupinėti, apžiūrėti, išjausti ir paleisti. Kiekvienas dalykas, kuriam mes skiriame savo laiką ir energiją, didėja. Pyktis yra neigiama emocija, todėl gerai būtų jį kontroliuoti ir valdyti, o ne ignoruoti ir neigti. Išmokti pabūti su juo, jį pažinti. Per daug metų dalyvaudama įvariuose mokymuose, matydama savo ir  daug kitų žmonių augimo procesų, darau išvadą, kad vienas iš dalykų, su kuriuo sunkiausiai mums sekasi tvarkytis yra mūsų neigiamos emocijos. Kai jau prieiname tą stadiją, kad pykti ir rėkauti, konfliktuoti ir isterikuoti yra negražu, mes pradeda blokuoti neigiamus savo jausmus. Nemylime savęs už tai, kad turime savo šešėlinę pusę, ją ignoruojam. Juk pasižiūrėti kas ten, mano dugne, kas tame taške kur aš pati pati juodžiausia reikia daug drąsos, ne tik noro save pažinti.

Man dažnai sako, kad aš esu labai drąsi, atsipalaidavus, laiminga, trykštanti energija ir gyvenimo džiaugsmu, atvira ir daranti tai, kas man patinka. Dažnai iš moterų girdžiu, kad jos norėtų irgi tokios būti. Netampi drąsuolis ar atviruolis per vieną dieną ar mėnesį. Šias sąvybes treniruoju ne vienus metus, už drąsą ir atvirumą reikia mokėti didelę kainą. Bet, patikėkit, tai tikrai atsiperka.

Papasakosiu istoriją, kurioje dalyvauja dar vienas man artimas žmogus, bet iš karto labai prašau būti jautriems jo atžvilgiu ir pasistengti nenusiūsti neigiamų minčių ir emocijų. Kviečiu mokytis pyktį pažinti, bet jo nedidinti.

Taigi, mane sunku supykdyti, tačiau aš turiu silpnų vietų. Mane pykdo faktai, kai matau skriaudžiamus vaikus, nėščias moteris ir moteris, auginančias vaikus. Aš tikrai pasiuntu, kai kas nors važiuoja ant nėščios, verčia pamazgas ant maitinančių krūtimi, kritikuoja daug vaikų auginančias šeimas arba vienišas motinas. Nebuvot jų kailį, užsičiaupkit, jeigu nenorit sau gauti atgal dangiškos rūstybės – visais atvejais nėščios ir auginančios vaikus moterys turi ne tik savo angelų palaikymą ir apsaugą, bet dar ir savo vaikų angelų, ir papildomą apsaugą iš dangaus. Tai šventa. Todėl ir tas posakis toks gajus, kad nėščiai atsakyti negalima, nes pelėmis užleis. Nuoširdžiai rekomenduoju gerai prasukti savo galvoje situacijas, kai jūs gal nepatylėjot tada, kai reikėjo ir šiandien negalite susilaukti vaikų, nors daktarai negali nustatyti jokios trukdančios priežasties ar ligos. Arba vaikų negali susilaukti jūsų vaikai…

Aš kalbu iš labai sūrios patirties, nes esu prisišnekėjus. Kažkada labai seniai pirkau verslą iš dviejų moterų, kurių viena laukėsi. Buvau jauna, įžūli, tikslo siekianti. Visas tas versliuko perdavimas nebuvo gražus ir sklandus, todėl labai norėjau, kad tos dvi buvę savininkės greičiau nešdintųsi iš mano akiračio ir aš galėčiau vadovauti viskam taip, kaip žinau ir suprantu. Besilaukiančiai jokių šlykštynių neprikalbėjau, bet atjautos jos padėčiai tikrai turėjau mažai ir mintyse vis „pavarydavau“. Nėščioji neapsikentusi kartą man pasakė: „Tu nesupranti, ką tu darai, bet labai tikiuosi, kad suprasi, kai pati lauksiesi vaiko.“

Ačiū Dievui, kad už visus mano palinkėjimus į nėščiosios pusę jis iš viso man davė  šansą susilaukti vaikų, tačiau kiekvieno nėštumo metu mane tarsi užpildavo visokių kataklizmų gausa: bankrotas,  pastovūs nesusipratimai, kai kažkas apkeikdavo, įvykdavo kokia nors konfliktinė situacija, kai reikėdavo kviesti policiją ar dar kokia nesąmonė. Jau pirmo neštumo metu supratau, kad tai man atsisukęs lazdos galas už tą nėščią moterį. Susiradau ją, gyvenančią ne Lietuvoje, ir nuoširdžiai atsiprašiau, bet taip lengvai neatidirbau savo užsidirbtos „karmos“ – kataklizmos tęsėsi visus tris pirmuosius neštumus, todėl besilaukdama trečio nusprendžiau rimtai „atidirbti“ nėščioms ir tada gimė socialinė iniciatyva „Aš ir tu draugiški šeimai“, kurioje pirmas punktas buvo – užleisti nėščią be eilės. Tada sekė: „Užleisti atsisėsti“, kurti vietas draugiškas šeimoms, vaikų vystymo ir maitinimo kambarius viešose vietose, atskiras kasos prekybos centruose, parkavimo vietas šeimų automobiliams… daug visko, bet ketvirto neštumo metu vis dar vilkau savo šleifą – tampė VMI ir kitos instancijos dėl tuo metu turimo verslo.

Turėjau dar ir tokį atvejį, kai pradėjusi savo akcijas dėl nėščių padėties gerinimo Lietuvoje  ir jau atsiradus atskiroms kasoms „maksimose“, mane pasisodino du vyrai ir rimtų rimčiausiai „audė“ už tai, kokią aš čia nesąmonę sugalvojau. Tada ramiu veidu jų išklausia, nes niekada jie manęs nebūtų supratę – niekada jie nebuvo tris kartus nėšti. Nepykau ant jų, tačiau taip jau nutiko, kad vieno iš tų vyrų žmona negalėjo susilaukti vaikų. Jai padarė dirbtinį apvaisinimą, įvyko persileidimas. Tas vyras buvo sąmoningas ir pats kažkaip labai greitai „surišo“ galus, pasijuto prisišnekėjęs. Jis kreipėsi į mane: „Klausyk, aš jaučiuosi prisišnekėjęs. Kaip galėčiau atidirbti ir ką nors gero padaryti tai tavo nėščiųjų akcijai?“ Padarė. Netrukus be jokių apvaisinimų susilaukė dviejų vaikų…

Tai tokia įžanga. Eikime jau prie įvykio, kuris mane tikrai užsiutino. Ir kaskart vėl pasiuntu jį prisiminus.  

Jau niekam nepaslaptis, kad mano artimoje aplinkoje yra ne vienas žmogus, kurį aš užknisu savo elgesiu ir sprendimais, rašymu, vaikų auklėjimu. Jiems nuolat atrodo, kad aš viską darau neteisingai. Kartais jie mane kritikuoja, dažnai aptarinėja už akių. Kai gandai pasiekia mane, stengiuosi ant apkalbančiųjų nepykti, nes pažindama save ir savo energetiką, žinau, kad galiu pakenkti. Net ne specialiai pakenkti, o tik blogai ką nors apie juos pagalvodama. Todėl dažnai naujiems sutiktiems žmonėms sakau, kad su manim prasidėti yra pavojinga – galite netyčia nukentėt. Na, jeigu turėsite blogų ketinimų, linkėsite man blogo ar teisite, kritikuosite. Ir taip yra ne kartą nutikę.

Tačiau šeimos narių, artimų giminių nepakeisi. Jų tarpe yra tokių, kurie mane užblokovę, nes juos erzina net mano buvimas.

Žmonės, kurie yra užsakę mano naujienlaiškį, taip pat artimi draugai, pažįstami, kartais gauna Birutės Jakučionytės naujienas. Siunčiu jas retokai, gal kas kokie du, trys mėnesiai. Naujienlaiškiai būna apie artimiausius renginius, bet prieš kelias savaites išsiunčiau visiems savo kontaktams prašymą paremti Sikorskių šeimą (visa Sikorskių istorija yra aprašyta čia), globojančią devynis mažamečius vaikus. Tame kontaktų sąraše buvo ir el.pašto adresas žmogaus, kuris jau kartą išreiškė norą negauti mano laiškų ir atrodo, kad aš buvau išmetus jį iš sąrašo, bet matyt, ten viršuje kitaip dėliojo ir tas nelemtas el pašto adresas buvo likęs tarp mano kontaktų. Ir štai, į pašto dėžutę įkrenta mano laiškas su prašymu paremti Sikorskius.

Tas žmogus yra mane užblokavęs FB, todėl negali parašyti tiesiogiai, pradeda terorizuoti mano seserį žinutėmis: „Perduok Birutei, kad man nesiuntinėtų daugiau laiškų, nes aš ją apskūsiu google, kad mano paštą naudoja rinkodaros tikslams.“ Ir t.t.

Žinokit, kiekvieną kartą, kaip tik prisimenu tą istoriją, mane vėl ir vėl paima siutas. Ir aš jau nebegaliu ramiai suvaldyti savo pykčio. Aš siuntu ir mintimis leidžiu putas: „O jo??? Tau sutrukdė mano laiškas su prašymu paremti globojamus vaikus? Ane? Taip sutrukdė, kad net rašinėji per aplinkui mano seserei? Naudoju tavo paštą rinkodaros tikslams? B*t, kokia čia rinkodara? Prašymas paremti? Aš juk nieko nepardavinėju, lerva. Žinai ką? Tau savų vaikų neturėt. Ir kol neatidirbsi visų nesąmonių, kurias esi apie mane priskaldęs, tol pas tave vaikų nebus.“

Žinau, ką jūs dabar galvojat. Aš ir pati savęs nekenčiu už tuos palinkėjimus, kuriuos dabar jau sąmoningai siunčiu. Nes tai šeima, kuri jau ne vieni metai susituokę, o vaikų kaip nėr, taip nėr. Galvojau, kad jau anksčiau esu paleidus kažkokią nesąmoningą užsklandą, todėl neseniai pradėjau „ atsimeldinėti“ už juos  ir Dievo prašyti, kad jeigu tai dėl to, kad aš kažkada sureagavau į kritiką, kad neteisingai auginu savo vaikus, tai Dieve, prašau, atleisk ir duok jiems jau tų vaikų. Bet po šio įvykio pykstu ir žaibuoju kaip koks perkūnas danguje ir svaidausi pykčio mintimis.

Bandau tą pyktį suvaldyti, ignoruoti, išrašyti. Pradėjau pasakoti istoriją, pusę parašiau telefone, ji dingo. Acha, galvoju, nelemta, nereikia apie tą nutikimą nieko rašyti. Bet pamiršti jau visa savaitė vis tiek negaliu. Ta pykčio emocija man sukasi galvoje, dūzgia ir labiausiai tai aš norėčiau duoti į snukį. Kaskart prisiminus vėl pykstu. Kaip taip galima? Svaidytis grąsinimais dėl to, kad kažkas paprašė pagalbos? Ne sau, net ne savo vaikams, o šeimai, kuri augina kitų pagimdytus ir pamestus devynis vaikus.

Tada vėl sėdu rašyti. Gerai, galvoju, Pykti tu, apžiūrėsiu tave iš visų pusių. Blogiausia tai, kad mano išpasakotas pyktis, kitų perskaitytas, dar labiau padidėja. Juk jus irgi gali papiktinti tas asmuo, išreiškęs nepasitenkinimą, o tai ir yra dar daugiau neigiamų emocijų jo atžvilgiu. Reiškia, savo elgesiu sukuriu tik pyktį. Ir joks teoriškas suvokimas apie tai, kad turėčiau rinktis taiką, išlikti rami viduje, nusiųsti tam žmogui dieviškos šviesos ir palaimos, man nepadeda –  siunčiu pyktį ir siaubingus palinkėjimus.

Tai štai – čia yra vienas iš mano šešėlių, mano tamsioji pusė. Nenoriu jos ignoruoti. Tegul ji būna pripažinta, aptarta ir suprasta. Taip, aš galiu pakenkti, jeigu nesimokysiu valdyti savo jėgos ir energijos. Ir savęs valdymas yra tik mano vienos atsakomybė. Atsakomybė ne tik suvaldyti, bet ir mylėti save tokią netobulą.

Dieve, suteik man jėgų ir kantrybės išlikti ramia ir taikoje su savimi, kai būsiu smerkiama, kritikuojama ir teisiama.

Facebook Comments

1 COMMENT

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.