Ir dar kartą apie stovyklas. Antroji pamaina, Teatro. Jau savaitė kaip ji baigėsi fiziškai, bet vis dar nesibaigė nei mano galvoje, nei gyvenime. Galvoju apie vaikus, tėvus, santykius, lūkesčius, savo vaikus. Galvoju apie tas dvi puses: gražiąją, kai didžiuojiesi ir giriesi, ir tą, kai pyksti ant saviškių, kai jie užknisa, kai nerandi raktelio į savo pačios vaiko širdį… Pačiame gale šito įrašo (nes nu vėl prirašiau tiek daug, septyni lapai, Karlai, tai tą istoriją nukėliau į patį galą galą, juk įrašas apie Stovyklos II pamainą) yra pasakojimas apie mano vyresnėlį. Apie tas dvi medalio puses.
Norisi labai daug papasakoti apie tai, kaip mes, tėvai, uždedam savo vaikams lūkesčius arba net neigiamus įsivaizdavimus („ai, vistiek iš jo nieko gero nebus“, „na, nieko naujo, maniškis gi amžinai prisidirba“, „durnius, per metus nieko neišmokai, dabar visa vasarą pas korepetitorius vaikščiosi” ) ir kaip po to visi sunkiai gyvenam. Turiu unikalią galimybę pabūti su vaikais, ištrauktais iš įprastos aplinkos ir stebėti jų elgesį, matyti tėvų programas juose. Kartais žiauriai skaudu tai matyti. O ir pati esu praėjusi tą su savo vaikais. Esu patyrusi tą siaubingą jausmą, kad mano vaikas yra lūzeris ir buvau uždėjusi jam programą „vis tiek iš jo nieko gero nebus.“ Gaudau vietą, kurioje jį „perjungėm“ ir man atrodo, kad tai irgi nutiko stovyklose… drauge su VIP tualeto idėja per gongų naktį. Bet apie viską iš eilės.
Iš anksto žinojau, kad į Teatro stovyklos pamainą atvažiuoja du vaikai, kurie vagia. Vienas iš jų yra iš viso sudėtingas, destruktyvaus elgesio, sunkiai tramdomas, nuolat ko nors prisidirbantis, na, tas, kur „stogais vaikšto“ ir dar paskui save būrį veda. Savo komandai pasakiau, kad turime situaciją, bet nepasakiau, kas tie vaikai. Turėjau norą paeksperimentuoti – o ką jeigu visi į juos žiūrėtų kaip į normalius, pozityvius vaikus, tai gal jie irgi elgtųsi atitinkamai? Dėl viso pikto suslėpėm savo pinigines ir vertingus daiktus saugykloje, užrakinom. Iš karto pasakau, kad per savaitę jokių vagysčių nebuvo.
Na, o su labai sudėtingu vaiku nutiko taip, kad jis bandė „rautis“ ant manęs ir provokuoti, bet trumpai ir labai grubiai prie visų nukirtus provokaciją (šalia sėdinčią mergaitę garsiai kelis kartus pavadino „karve“) vis bandžiau į tą vaiką žiūrėti kaip normalų. Dvi dienas jam darant kažką ir nepasisekus po nosia burbėjo: „Nu va, man tai kaip visada nesiseka“; „aš tai nuolat vis tiek prisidirbu“ ir t.t. trečią dieną nustojo taip kalbėti. Man tikrai knietėjo komandai papasakoti to vaiko istoriją, bet aš to nepadariau nei antrą, nei trečią, nei ketvirtą dieną, nei penktą. Pasakiau tik, kad tai sudėtingo likimo vaikas, kuriam mes galim padovanoti vis po vieną dieną jausmo, kad jis yra normalus, pozityvus, gerietis, taip į jį žiūrėdami. Tikrai nuoširdžiai meldžiau Dievo, kad mums pasisektų, nes toks optimizmas kartais visai nepasiteisina, bet mes padovanojom tam vaikui visą savaitę jausmo „tu geras ir tau viskas pavyksta.“
Kas vyksta su tokiu vaiku įprastoje jo aplinkoje? Namuose, mokykloje, kieme jis nuolat girdi: „Ir vėl tu prisidirbai!” “Ir vėl tavo nesąmonės“ „Vėl būsi nubaustas.“ Vaikui tarsi uždeda „Nelaimės“ pravardė ir lūkestis. Vaikas ir elgesi atitinkamai, nes vis tiek niekas nieko gero iš jo nesitiki. Gaunasi užburtas ratas. Ir aš esu pati jame buvusi.Todėl, kai pasakoju apie tai vadovams kaskart noriu žliumbti, nes pati vieną savo vaikų buvau įvarius į tą ratą.
Na, tie, kurie pažįsta maniškius iš arčiau, tai žino apie kurį aš čia, bet vardo neminėsiu. Tas vaikas nuo pat gimimo buvo tikra apsiverkusi bėda. Augo, tačiau nei vienas iš maniškių tiek daug nežliumbė, tiksliau nekriokė, kaip jis. Jo charakteris buvo toks bjaurus, kad rovė stogą. Jis nuolat eidavo į priešingą pusę nei visi, trijų metų būdamas susikrovė lagaminą ir ėjo per visą kaimą iš namų. Kelis kartus. Taip blogas jam jo gyvenimas buvo jau tada. Jis retai šypsodavosi, nesidalino, nuolat zyzė, jau paaugęs nuolat valgydamas apsiseiliodavo ir būdavo murzinas. Iki dešimties kasnakt sisiojo į lovą, o šešių būdamas dėl savo nelaimingo gyvenimo kriokė, kad nori nusižudyti ir suko virvę sau aplink kaklą. Patikėkit, daug kartų maniau, kad išprotėsiu, kad šita „nelaimė“ nieku geru ir neužaugs. Tačiau lygiai taip pat žinojau, kur veda mano tokios mintys ir sąmoningai daugybę kartų bandžiau jame rasti nors kruopelytę už ką būtų galima mylėti. Net apkabinti būdavo sunku, nes nuolat apsimozojęs, dvokiantis šlapimu, nesvarbu kiek tą lovą ir palas bekeistum, kad kiekvieną rytą maudydavosi po dušu. Jis net stovyklose vienas miegodavo palapinėje, kad jeigu prisisios į lovą, kad niekas nematytų. Būdamas septynių, aštuonių turėjo įvairias pasislėpimo nuo žmonių programas. Niekur nevažiuodavo į svečius su nakvyne iki dešimties metų. Bijojo naktinių bėdų. Kartais žiūrėdavau į jį ir galvodavau: „Dieve, turiu pamilti savo vaiką, nors už kažką, nes jeigu aš jo nemylėsiu, tikra jo motina, tai kas tada jį mylės?“ Tai baisus jausmas motinai. Jausti ir matyti, kad tavo vaikas yra absoliutus „lūzeris“, o tu nieko negali su tuo padaryti.
Bet aš žinojau, kad turiu pakeisti savo plokštelę galvoje ir rasti kažką, kuo jis yra geras, išskirtinis. Tai žiauriai sunku padaryti, kai vaikas jau „nurašytas“.
Pasikeitimus ir šypseną savo vaiko veide pradėjau matyti prieš kelis metus. Galbūt sutapo keli dalykai, tačiau tikrai vienas iš ryškesnių, jį tarsi perjungusių nutikimų buvo jo nuosavo „versliuko“ per Gongų naktį, kuri vyksta po Amatų stovyklos, įsukimas. VIP tualetas. Tą kartą jis pasijuto išskirtinis, užsidirbo pinigų, tai buvo tas gerasis kabliukas ant kurio jis pakibo. Tuomet aš pradėjau jį vadinti verslininku, nes verslo gysla tikrai pas jį yra ir tą teko pripažinti net vyresniems broliams, kurie iki tol tik šaipėsi iš jo ir nuolat „duchino“. Pamažu tas vaikas išmoko nuostabiai šypsotis, groti gongais, gerai mokytis, stovėti už savo išskirtinumą (nu pabandyk tu jam tuos ilgus plaukus nukirpti) taip, kad dabar aš jau tikrai žinau, kad šitas pas mane yra pačio tvirčiausio charakterio. Na, o broliai jau seniai susitaikė, kad iš visų keturių tai jis turės daugiausia pinigų, nes turi daug strategijų ir būdų kaip tuos pinigus daryti, gerai prilaikyti ir t.t.
Pasakoju šią istoriją visiems tėvams, kuriems ne taip gerai sekasi su vaikais. Tiems, kurie atveža vaikus į stovyklą, o aš išleidžiu su pastabomis: „Jūsų vaikui trūksta pasitikėjimo savim. Jeigu nieko nedarysit, jis taps „lochu“, nes jau dabar ant ribos.“ Nėra smagu tai išgirsti. Pasakoju todėl, kad žinau kaip sunku kasdienoje keisti savo nuostatas apie vaikus, programas savo galvoje ir lūkesčius jiems. Pasakoju, nes aš ne idealas, pati išgyvenu tą patį, ką ir visi tėvai, nuolat ieškau atsakymų. Tačiau matau tuos vaikus savaitę kitame kontekste, ne įprastoje jų aplinkoje, todėl galiu pasidalinti pastabomis. Ir tai darau tik dėl to, kad galbūt mano žodžiai ar pastaba, ar pasidalijimas bus jiems vertingi.
Dar vienas baisus dalykas yra tėvų baimės arba vaikų menkinimas. Nukris, susimuš, užsimuš, susižeis… Nežinau kodėl stovyklose taip nutinka, kad visus vadovus mokina labai lengvai suvokiamos pamokos: „Mintys materializuojasi“. Kartais tai taip akivaizdžiai vyksta, kad nepatikėti neįmanoma. Buri buri tas erkes, žiūrėk jau ir parsineša. Draudi draudi, stabdai, nes „tuoj nukrisi nuo tų laiptų“, žiūrėk, jau kuris skrenda žemyn. Ieškai vietos prie ežero pikniko paklotams, kalbėdamas apie prikakotas pakrūmes ir žiūrėk jau į „š“ įlipai. Stovyklose labai lengva mokytis pozityvaus mąstymo, nes iš karto po minties atsitinka veiksmas. Todėl ne veltui nuo laiptų skraido ir erkes parsineša tie vaikai, kurių tėvai bijo labiausiai. Ir taip tikrai yra. Tai ne joks neatsitiktinumas.
Tėvų suprojektuotas ar užprogramuotas vaikų menkinimas dar žiauriau nei baimės. Jie tokie protingi, kad viską žino apie savo „nieko negebenačius vaikus“, „objektyviai“ vertina jų „ale lievus“ piešinius, nes nugi reikia vaikui tiesą sakyti – lievas piešinys tai lievas. Tokie net akių neparodo atsiimdami vaiką: „O ką aš naujo sužinosiu? Ir taip viską žinau.“ Ir girdi kaip tą vaiką durnium vadina ir visaip kitap prasivardžiuoja, žemina, menkina, netiki, mato tik blogas sąvybes… Šituos tai visai nežinau kaip „gydyti“, todėl kartais kertu žodžiais į akį. Aišku, jeigu iki manęs ateina, bet dažniausiai pabėga pakrūmėm arba mašinoje sėdi ir laukia kol vaikas pats ateis, o paskui man laiškus rašo, kaip jie su manim nesutinka. Rašo, bet pasirodyti bijo.
Grįžtu prie baimių. Atsipalaiduokit, mieli žmonės. Taip, jūsų vaikai pakliūna tikrai pas keistą tetą su keistais įsitikinimais. Ji neduoda telefonų ir neleidžia skambinti tėvams savaitę (nu ir niekas neskambino Teatro pamainoje tėvams ir buvo daug geriau, ramiau nei pirmoje). Tris dienas vaikams stogus rauna interneto poreikis, tačiau ketvirtą jie jau pajunta detoksikacijos nuo jo poveikį ir pradeda matyti daug naujų dalykų ir užsiėmimų. Keista teta Birutė neduoda vaikams savaitę mėsos ir cukraus. Kai kurie jų yra užkišti blogo maisto kaip perpildytos šiūkšliadėžės. Tokiems tikrai sunku savaitę be mėsos, bet kažkaip visi atlaiko, iš bado dar niekas nenumirė. Ir visi jie valgo vaisius ir daržoves, jeigu ką…
Keista teta Birutė prikalba vaikams visokių „nesąmonių“ apie Visatos dėsnius, santykius, apsikabinimus, gerų dalykų sakymą. Ji tvirtina, kad visi vaikai yra geri ir Dievo kūriniai, visi žvaigždės, tik tėvai juos kartais sugadina. Keista Birutė sako, kad visos mergaitės yra princesės ir pasakoja joms apie jų vertę, savivertę. Visa tai darau ne dėl savęs, o dėl jūsų vaikų. Nuolat suku galvą apie tai, kaip rasti raktelį į jūsų vaiko pasitikėjimo savim ir gerųjų sąvybių lobyną, naktimis kalbu apie tai su komanda ir meldžiuosi už jūsų vaikus. Todėl tikrai skaudžiai išgyvenu, kai esu apvadinama diktatore ar teroriste, kai tėvai atvažiavę pasiimti vaikų, sodina juos ant žemės savo realybės suvokimu: „Nei princesė tu čia, nei karalienė. Atsirado mat.“
Kiekviena stovyklos pamaina yra neįkainojama mano patirtis, kuri atneša vis daugiau pasitikėjimo, suvokimo. Nebijau daugiau, kad kažkam iš tėvų labai nepatiko mano metodai, nebijau, kad kažkas iš vaikų nebegrįš į stovyklą. Aš žinau, kokį darbą padarau dėl atvykusių vaikų ir jų tėvų, todėl nesikuklinsiu apie tai garsiai kalbėdama ir tikrai tikiu, kad atsiras daug tokių, kurie vertins mano darbą. Todėl kitais metais ne tik, kad jūs rinksitės leisti vaikus pas keistą tetą Birutę į stovyklą ar ne, bet aš irgi rinksiuosi vaikus. Tikrai taip. Jeigu vaikas nėra motyvuotas, per prievartą jo vežti man nereikia, nereikia nuo jo slėpti, kad savaitę negaus telefono ir mėsos, na o jeigu tėvai mane vadina diktatore tai irgi tikrai yra kitų vaikų stovyklų ne su tokiom diktatoriškom sąlygom. Rinkitės jas.
Dar turėčiau ir norėčiau prirašyti paklodę apie savo vadovų komandą stovykloje. Tai dar vienas reiškinys, kuriuo didžiuojuosi iki dangaus. Tai žmonės, kurie metai iš metų drauge su manimi Kelyje. Apie kiekvieną iš jų galėčiau papasakoti Gerumo istoriją, kiekvienas iš jų yra Dievo plano dalis. Esu palaiminta turėdama tiek daug žmonių, kurie palaiko ir eina drauge, tai tikrai kažkas nerealaus. Tai reiškinys, dėl kurio stovyklose ir nutinka tiek harmonijos, darnos, atsivėrimų, toks gylis. Mes visi mokomės savo pamokas vieni iš kitų, matau, kaip auga žmonės mano komandoje ir tai yra nerealu. Ačiū! Ačiū!
Na, o pagrindinė šios stovyklos vadovė buvo mano pakeleivė jau daugiau nei dvidešimt metų, mano draugė, aktorė ir režisierė Gintarė Čepukonytė Cechanavičienė. Šioje stovyklos pamainoje pusė vaikų lanko Gintarės teatro studijos užsėmimus, tai pasidalinu ir jus išjutimu apie stovyką: “Teatro stovykla – unikalus reiškinys. Tai tokia stovykla, kurioje nevaidinami, nestatomi spektakliai. Tai stovykla, kurioje niekas nemoko vaidybos, neprašo užsidėti kaukę. Tai savaitė, kuomet mes su vaikais buvome tokiame natūraliame žaidime, kuris ir yra tikrasis teatras. Đidelė, nuoširdi meilės žvaigždė tūpė tai ant vieno, tai ant kito pieties prižadindama šypseną, apšviesdama užsislėpusius talentus. Tie nesuplanuoti, “neužvaryti” kitų vaikų talentai, tai mokymas ar tiesiog sugebėjimas bendrauti, išsisakyti jausmus čia ir dabar, išreiškiant tikras emocijas per žaidimą, per paprastą rankdarbį, plaunat indus, einant į žygį – va kur yra mano varomoji jėga. Tokiu ugdymu per teatrinę prizmę tikėjau, tikiu ir tikėsiu. Ačiū už improvizaciją sesei, mano sielos draugei Birutei Jakučionytei, ačiū draugei vadovei Rima Pikelienė už tikėjimą, ir visiems vadovams, vadovytėms, vadoviukams už galimybę būti šalia. Ir žinomna, ačiū visiems stovykloje buvusiems vaikams už meilę žaidimui. Gražios likusios vasaros.”
Trumpus kiekvienos dienos aprašymus, kuriais dalinausi FB sudėjau čia:
Sekmadienis. Gervinių stovykla II pamaina (Teatro) prasidėjo!
Vakar popiet susirinko nuostabus būrys vaikų ir vadovų į Gervinius savaitei. 43 sielos vienos savaitės sūkuriui su vaidyba, teatru, aktoriais ir režisieriais…
Na, ir žinoma, man įsijungė kitas srautas – vis dar esu taip ir neišsipildžiusi aktorė – vaidinu ir šioje stovykloje galiu maivytis tiek, kiek lenda… taip juokinga, kad negaliu sustot, tarsi įsijungiau vaidmeniui „nusišnekanti ir išsidirbinėjanti Birutė”. Mūsų meno vadovę rimtą režisierę Gintarę, kuri labai rimtai ir susikaupus žiūri į prisiimtas pareigas, jau užknisau… pasodino į kampą ir liepė megzt. Tai kaip ir nieko neveikiu tik mezgu ir gerą orą buriu, nes šlapia ir vėsokoka…
Tėvams perduodu, kad visi miegojo gerai, valgė gerai, visi aktyvus ir laimingi..

Pirmadienis. Gervinių stovykla II pamaina (Teatro) I – oji diena baigta…
Absooooliutus kosmosas! Ta diena kaip mėnuo arba kaip viena akimirka! Vaikai dieviško gerumo! Juoko per dieną tiek, kad iki ašarų…
Šešėlių teatras, kurį jie šiandien kūrė, suuuuper! Na, vienos šeimynėlės pasirodymą transliavau gyvai, nes tiesiog negaliu per dieną suturėt nesidalinusi visais bajeriais, kurie nutinka…
Maistas uijjj net šonai traška. Net K yra sotus ir privalges (K mama supras) Vaikai valgo morkas kaip dideli!
Kamuoliai pilve ups… Nu tai ką daryt, jeigu kambaryje vaikai kamuolį mėto?
Turiu nuosavą dizainerį/asistentą – išpuošė plunsnomis…
Aviečių pilni laukai – iš bado nemirsim…
Vakare žvaigdžių dalinimas nustebino visus vadovus, nes įvertinimą žvaigždėmis ir komplimentais gavo mažiausi, atrodo, tyliausi, ne iš tos chebros: Mykolas, Ugnė, Urtė su Rusne, Monika, Aurelijus, Simona ir t.t.
Vaikų nuoširdumas ir natūralumas nuperka viską…
Vadovai visi tokie skirtingi, bet čia ir visas smagumas, įdomumas…
Per naktinį vadovų susirinkimą išlukštenom visi vieni kitus, visu vaikus ir mane – lemūrą karalių Julian iš Madagaskaro.
Visiems siunčiam meilės iki dangaus. Jūs būkit ramūs, laimingi, o mes čia dar gerai „pasitūsinsim” iki šeštadienio.

Antradienis. II – oji diena, Vandens stichija.
Vandens tai vandens – visą dieną lyja, todėl sulindę į salę kūrėme menamų ir tikrų daiktų teatrą. Kūrėm veiksmą pagal tą pačią Eglę Žalčių karalienę, darėm lėles iš spalvotų kojinių, vaidinom lėlių teatrą.
Tai čia taip piariškai, gražiai, viešumai…
Na, o jei giliau pakapsčius, tai jūs žinot, kad Gervinių stovyklos, kokią temą joms beuždėsim, yra stiprūs ir giluminiai retritai, kuriame atveriame savo širdis ir mokome to padaryti vaikus. Ši diena nebuvo lengva, mes kapstėmės į gylį, kažkam buvom skyrę apkabinimų terapiją, kažkam dėmesio, kažkam atviro atgalinio ryšio… daug įvairių reikaliukų išplaukė į paviršių: melas, patyčios, baimės, menka savivertė, neigimas blogų emocijų, nes tėvai išmokė, kad pykti ir verkti yra negražu. Vaikai atsivėrineja, jie kalba tėvų žodžiais, daro jų programas, kalba ne tai ką jaučia, o tai ką sakė tėvai apie liūdesį ir pyktį. Kartais atrodo, kad kalba robotai…
Darėm vis tik kratą – ir vėl pamoka, priimdama vaikus žadėjau tą daryti, bet vis tikiu žmonių sąmoningumu, todėl vėl nekračiau. Po šiandienos kratos papildėm maisto banką rastais užkandžių maišais po lovomis. Visą banką šiąnakt ir suvalgėm – žiūrėjom vakare filmą.
Tačiau mane labiausiai „nukalė” žinia apie rastą telefoną pas aštuonmetę. Pasak jos, jai jį įdėjo tėvai… žinodami, kad negalima, pasirašę sutartį, kurioje yra punktas dėl telefonų, priduodami vaiką melavo man į akis, paliko vaiką savaitei gyventi mele ir strese, primokę meluoti ir slėpti nuo visų telefoną… kad jie galėtų paskambinti. Žinot, aš tai išgyvensiu, bet ką jūs darote savo vaikams??? Siunčiat jiems žinią ir pamoką, kad meluoti ir laužyti taisykles yra normalu, būti strese ir baimėj, kad nepagautų ir su tuo savaitę pačiam vaikui tvarkytis yra to vaiko problema… Man liūdna ir šiek tiek svyra rankos. Neklauskit manęs patarimų, kaip spręsti jūsų santykių su vaikais problemas. Vaikai meluoti ir daugybės blogų dalykų išmoksta iš tėvų… apie tai aš šiandien kalbėjau su visos stovyklos vaikais. Kad jie turi teisę meluoti tėvams, jeigu tėvai meluoja jiems.
Diena buvo ilga, sunki, bet dėl to ir graži…
Gal to vaikiško puoduko, kuris atsirado šiandien salės viduryje tam, kad jeigu nori iš kito tyčiotis, pašikti jam, pravardžiuotis, tai sėsi ir šiksi ant puodo, nereikės. Labai tikiu vaikais, todėl tikiuosi, kad rytoj prabudę viską darysim iš naujo…

Trečiadienis. Gervinių stovykla II pamaina (Teatro) III diena. Oro stichija.
Turėjom eiti į dieninį žygį, bet keitėm programą dėl oro. Sako ryt bus šilčiau, tai ryt ir eisim į tą žygį, o šiandien ėmėm ir viską pradėjom nuo nulio, iš oro…
Dvi dienas statėm spektaklius, tačiau trečios rytą supratom, kad reikia ne nuo to pradėti. Pirmiausia tvarkyti santykius, požiūrį, auginti meilę ir dėmesingumą, mokinti dalintis, o tik po to, kai taps tai pamatu, ant viršaus statyti teatrą.. aš pasakyčiau paprastai: „ant š krūvos teatro nepastatysi”, bet tyliu tyliu, o tai kai kuriems, skaitantiems mano atvirus postus tėvams, išmušinėja saugiklius. Buvau šiandien apvadinta teroriste. Sunkiai su tuo tvarkiausi, todėl pati apsižliumbiau… na, bet ne apie mane čia, o apie vaikus ir mūsų trečią stovyklos dieną.
Oras tai oras… būrėm programą iš oro. Išsiunčiau vieną vadovę į kaimo parduotuvę pupelių, kurias dėjom į barškučius per instrumentų dirbtuves, ir teko jos auto traukti iš naujai papilto molio, tipo žvyro, ant kelio. Bet turim vyrukų, tai komanda suveikė žaibiškai… tas išvažiavimas
iš dumblo buvo tarsi simbolinis – visa stovykla šiandien iš jo išvažiavo…
Iki galo perskaitę oru, t.y. radio bangomis, sklindančią pasaką apie Eglę ir jos medžiais paverstus vaikus, užbaigėm žalčių temą ir leidom vaikams kurti ir daryti tai, ką jie nori: rankdarbiai, žaidimai, asmeninės erdvės… ir visą dieną vienas po kito vėrėsi vis nauji talentai… Miglė puiki rankdarbių darytoja, Vilnė gyvena su atverta kūrybiškumo čakra, na, ji visada fantazijos sraute, Eglė ir Urtė kruopščios ir kantrios… Rūta ir Ugnė pribloškė su relakso erdvės sukūrimu kubile: sėdi į tuščią kubilą, apkloja pleduku, duoda skaityti J. Degutytės poeziją ir dar šukuoja plaukus… O ką jau kalbėti apie aštuonių rankų masažą? Visų 32 vardų nebevardinsiu, nes liko jau tik keli vaikai nesužibėję, bet visi kiti spindo suspindo kaip ryškiausios žvaigždės vasariniame danguje… todėl vakare dalinom saldainius.
Bandom duoti tiek maisto, kad paklausus: „Kas nori valgyt?” nepakiltų nei viena ranka, o valgo kasdien tikrai labai daug, bet šiandien įvedėm naktipiečius. Išrūko su daina ta kiekvienam skirta duonos su sviestu riekė, ryt didinsim kiekį… na, tiems, kas nežino, tai naktipiečiai yra šeštasis jų valgymo kartas per dieną… daaaaaug!!! maisto visi suvalgo kasdien.
Dar buvo teatro žaidimai, gongų maudynės, kadų pynimas, žemuogiavimas, pagaliukų miške meškerėms rinkimas ir t.t… daug čia visko pas mus šiandien buvo… iš oro.
Vakare per susirinkimą analizavom, kuri diena patiko labiau: ar ta, kai visą dieną statom spektaklį ir vakare vaidinam, ar šita, iš oro? Tai asakymas beveik vienbalsiai – oro. Grįžimas į pradžią ir pradėjimas nuo nulio suveikė 100%
Vakare, kai jie dalina vieni kitiems žvaigždes ir sako garsiai komplimentus, mes su kitom vadovėm žliumbiam, o kai siunčia meilę nuolat apsikabinėdami vieni kitus išgyvenam stiprius palaikymo, meilės, atsidavimo, davimo, supratimo jausmus… tikrai stipru.

Ketvirtadienis. IV oji diena baigėsi… Dieninio žygio diena.
Šiuo metu vadovai tikrina vaikus nuo erkių, kam virš dvylikos slapčia eina kūrentis laužo – šiandien jiems leista panaktinėti, aš laukiu naktinio vadovų susirinkimo, todėl rašau…
Puikus šiandienos oras, dvylika kilometrų pėškom, pusdienis prie ežero, grįžtant į sodybą pakeliui užsukom į mano namus ir apgraužėm juoduosius serbentus. Nustebau, kiek daug vaikų mėgsta agrastus! Turiu vieną tokį savo krūmą, valgau per vasarą, nes daugiau niekam nereikia, o šitoj kompanijoj radosi daug panašių į mane – agrastų mylėtojų…
Vakare per susirinkimą su vaikais tiesiog sėdėjom ir kalbėjomės apie dieną ir gyvenimą. Diena buvo puiki. Kažkokia pilna romantikos ir gyvenimo žavesio, banguotų jausmų… čia pat kažkas iš vaikų užknisa savo milijonu klausimų ir tu jam sakai: „Ei, gana, pavargau kalbėti, leisk man suvalgyti savo vakarienę, užknisai.” …ir čia pat apsikabini, juokiesi drauge, nes tas vaikas ir pats supranta, kad užkniso, o tu jam tik atvirai ir sąžiningai pasakei, ką jauti. Jis priima tai be jokio pykčio, nes žino, kad labai jį myli. Čia pat viena šeimyna skundžiasi, kad vienas narys nusiplovė nuo indų plovimo ir mes jam išrašom per susirinkimą atgalinį ryšį, tas verkia, bet čia visi susitaikom ir apsikabinam. Kažkaip viskas keičiasi akimirksniu. Aukštyn – žemyn – aukštyn…
Visi laimingi, atviri, mylintys, nuoširdūs suprantantys… erdvė pilna gerumo!
„Vaikai, rytoj paskutinė pilna stovyklos diena.” – šį vakarą sakau jiems, o jie visi šaukia:
– Ką???!!! Ne???!!!
Bet daugelis jau pasiilgę tėvų. Tikras išbandymas su jais nekalbėti savaitę… tėvams irgi. Kol kas su tuo tvarkomės puikiai.
Mes tvarkomės puikiai su daug dalykų. Viena vadovė tik ką ištraukė pirmą dantuką savo gyvenime, kita puikiai tvarkosi su situacija, kai stovyklautojai pradideda pirmosios menstruacijos… kasdien mes tvarkomės su skaudančiais (ale) pilvais, manipuliacija, dėmesio prašymais įvairiausiomis formomis… mes irgi augame ir mokomės. Aukštyn – žemyn – aukštyn. Myliu visa tai, kas vyksta aplink mane šią savaitę.
Ir, žinoma, turiu absoliučiai nerealią komandą! Kosminę, dievišką, atsidavusią, darnią…. uh, stipru! Ir gera gera!

Gervinių stovykla II pamaina (Teatro) užbaigimas. Penktadienis. Naktinio žygio diena.
Neįdėjau paskutinės dienos nuotraukų ir aprašymo, nes vyko naktinis žygis, o aš tą paskutinę naktį buvau išnaudojus ir šeštą, ir septintą kvėpavimą… tik vaikščiojau ratais ir niekaip nesugebėjau susikaupti. Gal iš nuovargio, gal nuo krūvio, gal nuo fontanais ir vėtromis besiduodančios energijos aplink…
Šeštadienio rytą išleidau vaikus, priparkavau juos tėvams ir galvojau, kad dar vienas procesas baigėsi, dvi pamainos stovyklų praėjo… o bet tačiau visas šeštadienis, sekmadienis, šiand paryčiais skrydis namo, bandau ilsėtis, atsijungti, uždaryti jau prieš dvi paras pasibaigusią stovyklą, bet negaliu. Mintimis vis dar ten: talentų šou, garso terapija, paskutinis žvaigždžių žaidimas, himno giedojimas ir naktinis žygis… Gal pavyks tą procesą užbaigti papostinus paskutinės dienos nuotraukas.
Prašosi žodžiai ir refleksiją apie stovyklą parašyti… kiek pailsėsiu ir vėl drėbsiu apie tai, kad vaikai savo elgesiu visada patvirtina tai, ko mes iš jų tikimės ir kokias programas jiems mes uždedam.

Na štai, dar vienos savaitės gyvenimo istorija sudėta į lentynas. Rytoj galiu ramiai pradėti dar vieną pamainą.

Vyresnėlis.
Istorija tėvams apie tikėjimą vaikais. O gal vis tik apie lūkesčius. Bet tikrai apie tėvystę, kuri visada visada turi dvi medalio puses. Todėl jeigu jums kas nors gražiomis spalvomis piešia tik tą gražiąją, supermamyčių ir tėvelių pasakėlę, tai visada tikrai yra ir ta kita medalio pusė.
Jis mokosi tarp pačių geriausių ir vakar gavau laišką iš mokyklos, Fizikos klasės, koks geras mokinys jis yra ir kaip jam rekomenduojama studijuoti fiziką, nes nu jau taip gerai mokosi, taip gerai… Sėdžiu visa apsipatenkinus, džiaugiuosi. Pareina namo, jam rodau, prieš nosį mosuoju tuo laišku. „Ai, nu mama, visa klasė stipriausių tuos laiškus gavo, nes aš joje ir mokausi.“ Nu gerai jau gerai, ne toks jau jis čia ir krūtas, pasirodo.
Kad gerai mokosi tai čia ne jokia naujiena, nes gimė būti mokslo guzu. Vos pradėjęs sėdėti labiausiai mėgo knygutes vartyti, perskaitė jų kalnus. Visokių. Viena iš mėgstamiausių – per visus galus išstudijuota graikų mitologija, visokios religijos. Apsiskaitęs toks. O bet tačiau, jokie mano pasakojimai apie Dievą niekaip jo neveža. Tiksliau, jis deklaruoja, kad yra absoliutus ateistas ir netiki „visom tom mano pasakom, nes Dievo vis tiek nėra.“ Jokia diskusija negalima, nes aš neturiu įrodymų. Košmaras. Čia mano vaikas absoliutus ateistas?!
Tačiau tas apsiskaitymas davė ir didelį pašalinį poveikį. Jis mano, kad yra protingesnis ir daugiau žino nei aš. Vakar naktį radau jį užmigusį su šviesa ir šalia galvos padėtais trim aparatais. Ryte pradėjau pasakoti apie telefonų ir interneto skleidžiamas bangas, o jis man varyti atgal, kad joks mokslas to neįrodė. Diskusija panašiai tokia:
-Nesąmones kalbi apie tas bangas. Čia tokiais dalykais tiki tie, kurie tiki, kad Žemė plokščia.
¬-Acha, tikrai atėjo bobos iš kaimo ir su karvių melžimo aparatais išmatavo telefonų skleidžiamas bangas.
-Nu taip, kažkaip taip, nes nėra jokių įrodymų apie tai.
-Klausyk,(nervinuosi) yra įrodymai. Kodėl tu manai, kad aš nieko neišmanau ir iš karto bet kokią mano pastabą prilygini tokiems, kurie tiki, kad Žemė plokščia? Kodėl skaitai mane kvaila kaimiete, kuri nieko neišmano?
Susiriejam, žinoma, nes jis visada turi galutinį kozirį mane nukirsti. Skiepai. Kodėl aš noriu, kad jis mirtų ir neleidžiu skiepytis nuo meningokoko, jeigu visą klasė skiepijasi? Skiepai yra ta tema, dėl kurios mes visada susiriejam. Visada pradedam rėkti vienas ant kito ir vadintis kvailiais.
Kai jis pats nusprendė, kad mokysis groti pianinu, nes aš partįsiau namo tą pianiną, nupirkus už dešimt svarų savo jaunėliui, kuriam tik vieną dieną jo ir tereikėjo, galvojau, kad čia laikina užgaida. Nu bernas, paauglys, pats sau užsimano pianinu groti. Bet groja jau pora metų.
Kai jis pradėjau lankyti sporto klubą ir pakeitė savo kūno pozą ir gulimos amžinos būsenos su telefonu lovoje irgi galvojau, kad tai laikina, bet va, nuo gruodžio varo po du tris kartus per savaitę.
Kai jis susirado darbą ir pradėjo kaimynui, kuris prekiauja auto detalėmis, suvedinėti į Ebay informaciją, irgi netikėjau, kad čia rimta. Bet labai didžiavausi kai buvau su juo banke ir atidariau sąskaitą. Išėjau nosį iškėlus – mano penkiolikmetis turi banko sąskaitą ir pradeda dirbti! Kai po savaitės pasakė, kad uždirbo šešiasdešimt svarų, buvau apakus ir paprašiau iš karto leidimo visiems pasigirti, nes kaip tik skridau į Lietuvą. „Ne, negali! Kai perves, tada galėsi ir pasakoti visiems.“ – kaip kirviu nukirto.
Kai jis pasakė, kad sekmadieniais eis dirbti į garažiuką aš vis dar netikėjau. Mano baltarankis mokslo guzas eis į garažiuką? Tai jau du sekmadienius buvo, ardo automobilius. Už dieną gauna 50 svarų. „Tiek daug? Tu gi dar vaikas, kodėl tau tiek daug moka?“ – išpūčiau akis. „Mama, taigi aš sunkiai dirbu, sunku tas detales atsukinėti ir nešioti.“
Vakar pasakė, kad dabar truputį dietos turi pasilaikyti, kad spuogų mažiau būtų ir raumenys išryškėtų, tai nevalgys saldumynų ir miltų. Apsivožti galima. Fainai ane?
O dabar ir kita pusė. Vakar anksti ryte išvežiau į autobusą – išvažiavo į trijų dienų kelionę su mokykla. Kai užėjau į jo kambarį, maniau, kad gausiu „apopleksiją“. Jau daug kam esu pasakojusi apie bardaką jo kambaryje ir bendrą krūvą: maisto likučių, popierėlių, įpakavimų, tuščių jogurto indelių, neplautų puodelių, mineralinio buteliukų, vaisių žievių, kauliukų ir graužtų, mokyklinių rūbų, sporto aprangos, kasdienių rūbų ir kojinių, batų. Tokia didžiulė krūva vidury kambario ir atitinkamas kvapelis dar ir nuo jo pačio testerono. Aš net neleidžiu jam kambario durų laikyti atidarytų, nes tada visi namai smirda. Pasipiktinus sakau, kad tu čia niekur nevažiuosi, nes taip palikti tokio mėšlo trim dienom negali, o jis naglai į akis atšauna: „O kas eis į mano kambarį, nes tu irgi išvažiuoji rytoj savaitei?“
Tada aš nesusilaikau ir visą kelią veždama jį plaunu smegenis, kad viskas, mano kantrybė baigėsi ir jo paauglystė irgi – nuo dabar už betvarkę kambaryje bus baudžiamas piniginėmis baudomis. Tiksliau, turės susimokėti už valytojos paslaugas. Turi pinigų bičas, jeigu pats šiknos nepakelia, tegul susimoka.
Aš labai tikiu savo vaikais ir nepaliaujamai jais giriuosi, bet už to gražumo visada visada yra ir kita medalio pusė. Tik aš stengiuosi susikoncentruoti į tą šviesiąją ir ją didinti, o tą bjauriają neakcentuoti . Mes visada gauname patvirtinimus tam, apie ką galvojame. Tai aš labai stengiuosi apie saviškius galvoti tik gerai. Tai toks tas mano lūkestis ir tokia projekcija į nuosavus vaikus, kitus vaikus ir visus kitus žmones.

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.