“Neturėk daug pinigų – turėk daug draugų”, ”Neturėk šimto pinigų – turėk šimtą draugų.”  Prisimenat šitą nuvalkiotą išmintį, kurią mes vaikystėje rašėme vienas kitam į atsiminimų knygas? Jos prasmę supratau tik tada, kai suaugau. Visas mano gyvenimas klostosti ir daugelis problemų išsisprendžia tik todėl, kad aš turiu tą šimtą draugų. Ir ne ti problem – draugai man suteikia labia labia daug džiaugsmų ir smagių akimirkų, dovanoja nerealiais dovanas, kurių dažnai jaučiuosi nenusipelniusi.

Kartais man net nesmagu, ypač po skyrybų, kai tarsi į spąstus pati pakliuvau ir niekaip iš jų negaliu išsivaduoti. Draugai padėjo įsigyti automobilį, draugai surado laiduotoją, kad išsinuomočiau būtą Londone, per juos tada gavau gerai apmokamą darbą, draugai manimi rūpinasi, moka už mane, skolina, duoda ir dovanoja. Kartais labai norėčiau, kad tas mano neturėjimo etapas jau būtų pasibaigęs, bet pamažu pradedu įsisąmoninti, kad suktis ir vyniotis, kombinuoti ir durstyti galus reikės dar ne vienus metus – vienišos motinos, auginančios keturis mažamečius vaikus, gyvenimas nėra paprastas ir problemos yra ilgametės… kol vaikai užaugs, kol laimėsiu milijoną, arba kol ištėkėsiu už pinigų medžio.  Todėl tai, kas tikrai padėjo ir iki šiol padeda išgyventi, džiaugtis gyvenimu yra mano draugai.

Per šias Kalėdas turėjau šešias “išeigines” – tėvas lankė vaikus, todėl man reikėjo kažkur išsinešdinti iš namų. Į tokią situaciją galima pažiūrėti dvejopai: “Siaubas, Kalėdos be vaikų, kaip kokia pabėgėlė iš namų, su manimi net nederino, kai pirko bilietus, kas vaikams šventę padarys? Kas dovanas nupirks ir po eglute sudės? Kur pačiai pasidėti šešiom dienom, kai bilietai į bet kur tokie brangūs, o dar ir sesei reikia pirkti?” Arba: “Valio! Šešios išeiginės! Puiki proga aplankyti draugus Anglijoje. Turiu net keliuose miestuose, apvažiuosiu visus! Nakvynė nekainuos, o maisto per Kalėdas pas nieką netrūksta.“

Aš pasirinkau antrą variantą. Mano draugė Asta pasisiūlė prisijungti prie kelionės su visu automobiliu, o iš Gvatemalos po trijų metų grįžusi pusseserė Inga buvo įtraukta priverstinai-savanoriškai: „Sutik ir varom, turėsim šešias paras, tai nors normaliai pakalbėsim, viską papasakosi.“ Ir mes išvarėm. Keturios vienu automobiliu. Į Portsmouth pas Oksaną, tada į Bigthton pas Reginą su Indra, o tada į West Hoathly pas Jolantą. Nekuklu buvo joms visoms pranešti, kad atvažiuojam net keturios, bet visuose namuose atsirado ir lovų pakankamai, ir vietos prie stalo, o visa mūsų kelionė buvo absoliučiai nerealus nuotykis su puikia kompanija, pas dar puikesnius žmones ir nuostabias aplankytas vietas. Kiekvieną dieną prisimindavau: „Neturėk daug pinigų – turėk šimtą draugų“. Pinigų tikrai daug neišleidom – maistui, degalams ir parkavimui apie 50 svarų kiekvienai. Tikrai ne daug už šešias dienas keliaujant per Angliją. Nuotraukas sudėsiu į FB.

O ką vaikai? Nu nieko, jiems irgi nauja patirtis, kitokios Kūčios. Beje, parašiau jiems instrukciją, kaip pasidengti Kūčių stalą, sudėjom dėžę sausų, negendančių patiekalų, net plotkelę palikom. Tik tą vieną vakarą ir susigraudinau, kad esu kaip kokia pabėgėlė iš savo namų, nes mano vyresnėlis pasakė: „Mama, mes viską padarėm, kaip tu liepei: staltiesę užsitiesėm, žvakę užsidegėm, susidėjom riešutus, vaisius, sausainius, tik nebuvo nei vieno karšto patiekalo per vakarienę.“ Vėliau sužinojau, kad buvo. Pica.

Dėl savo kelionės esu gerokai atitrūkusi nuo kasdienio FB, komentarų, interneto naujienų. Nepasveikinau visų su šventėm. Kelionėje labai daug galvojau apie tai, ką man reiškia Kalėdos ir Kristaus gimimas. Kokia man tų žodžių „Su šventom Kalėdom!” prasmė? Esu stipriai tikinti Dievu, todėl dabar palinkėsiu visiems savo draugams Dievo palaimos. Esu be galo jam dėkinga, kad tikrai turiu šimtą draugų, o ne šimtą pinigų. Todėl, prašau, Dieve, saugok mano draugus. Na gerai, Kalėdų proga laimink ir visus mano nedraugus. Visus tuos, kurios nervina mano gyvenimas, kurie nori paaiškinti, kad aš ne taip darau, visus, kurie kažko man pavydi, kurie man siunčia blogus linkėjimus ar net sąmoningai nori pakenkti, Dieve,  laimink ir juos.

Apie tuos nedraugus… Gal labiau ne nedaraugai jie, o šiaip nepažįstami žmonės, kuriuos kažkodėl kaso mano likimas. Kelintą dieną galvoje šmėžuoja vaizdas, kurio negaliu pamiršti. Štai ir dabar, pas mane jau gerokai po trijų nakties, jau bandžiau miegoti, bet mintys mane nugalėjo, atsikėliau, įsijungiau ir nusprendžiau jas užrašyti, nes kitaip vistiek neužmigsiu.

Matau skirtingo amžiaus vyrus ir moteris, gyvenančius skirtingose šalyse, tyčia ar atsitiktinai tą vakarą įsijungusius televizorių ir stebinčius, ką per jį pasakoja niekada nematyta, apkūni blondinė, keturių vaikų motina. Pasakoja apie gyvenimą Londone, ten ji emigravusi prieš tris metus. Pasakoja ką veikianti, kuo užsiimanti, suskaičiuojanti kiek pinigų reikėtų už tokį pragyvenimo lygį susimokėti Lietuvoje. Vieni iš tų, stebinčių kalbančią blondinę, džiaugiasi, viduje pritaria, bet dalis pasipiktina, kad toji nepažįstama ponia gyvena kažkaip ne taip, kaip reikėtų, todėl pasibaigus laidai, susiranda ją Feisbuke ir rašo žinutes:

„Mačiau laidą. Nusišnekat jūs tai juodai. Gal eikit normalaus darbo dirbti.“

„Laba diena, ziurejau laida apie jus per nuo iki. Tik pastebijimas, anglijoj jus islaiko mokesciu moketojai ir jusu vaikai neina i privacia mokykla. Jusu paskaiciavimai, kiek jum reik pragyventi Lietuvoje yra visiskas absurdas. Siuo metu jus ir jusu vaikai gyvena kitu mokesciu moketoju saskaita ir nesuprantu kaip jus galite tuom didziuotis.”  

„Tau dvi mašinos nebūtų reikalingos, jeigu viena vaikus augini.“ Ir t.t. Nesiplėsiu ir negadinsiu eterio, nes greičiausi taip ir mirsiu nesupratusi, kaip galima nepažįstamam žmogui aiškinti kaip jis turi gyventi, rašyti jam asmeniškai ir vadovauti, duoti patarimus, net jeigu jis jų neprašė, siūlyti darbą, kurti naują verslą, net jeigu jis ir taip užsiėmęs ir dirba daugiau nei vidutinis žmogus.

Retai aiškinuosi dėl to, ką pasakiau ar parašiau, bet šį kartą pasiaiškinsiu dėl paskaičiavimų, kuriuos išdėsčiau „Nuo Iki“ laidoje (ta laida čia, kas nematėt). Aš nelyginau gyvenimo Lietuvoje ir Anglijoje, o tik paskaičiavau kiek toks pragyvenimo lygis kainuotų Lietuvoje, kurį turiu Anglijoje. Tą mokymą, kurį gauna mano vaikai čia, prilyginau privačiam Lietuvoje, o dėl to, kad Lietuvoje normaliai norint funkcionuoti nepagyvensi be automobilio, suskaičiavau, kad man reikės dviejų, nes gi man sesuo padeda vaikus auginti ir kai aš važiuosiu į savo brangiai apmokamą darbą, kuriame dirbsiu mažiausiai 14 val per parą, ji tuos vaikus vežios į ir iš mokyklų ir būrelių. Londone mano vaikai eina į paprastą mokyklą, kurios net negalėčiau lyginti su ta, į kurią jie ėjo Lietuvoje. Būtų tas pats kaip lyginti Afriką ir Lietuvą. Ir nei vieno automobilio aš neturiu, nes man Londone jo nereikia – puikiai veikia visuomeninis transportas, kuris vaikams, beje, nemokamas. Dar minėjau keturių kambarių buto Vilniuje nuomą ir šildymą. Suskaičiuodama labai bijojau neperlenkti lazdos dėl kainų Lietuvoje, gal būt kai kas kainuoja dar brangiau, tada visą reikiamą sumą padauginau iš dviejų todėl, kad Lietuvoje nuo uždirbamos sumos reikia pusę atiduoti mokesčiams, neskaičiuojant, kad esu daugiavaikė, vieniša motina. Nepaisant, kokia forma gaunu atlyginimą: individuali veikla, darbuotojo atlyginimas, dividentai ar kt.  Beje, girdėjau, kad po naujų bus kažkokių teigiamų pakeitimų. Tikiuosi.

Ir viso šito palyginimo esmė buvo ta, kad aš tiek neuždirbčiau Lietuvoje ir Londone neuždirbu, bet čia man prideda pusę tiek, kiek reikia minimaliam pragyvenimui, o Lietuvoje pati turėčiau atiduoti pusę mokesčiams. Va ir visa matematika. Mano matematika. Žinau, kad jums kyla daug klausimų ir prieštaravimų. Kodėl Birutei tiek daug reikia? Kodėl ji čia taip brangiai nori? Kiti gyvena iš 500 eurų ir neverkia, o pensininkai, štai ir iš 200 kažkaip „pratraukia“. Atsakysiu jums paprastai – tai mano gyvenimas ir gyvenu jį taip, kaip sugebu geriausiai. Turiu savo kartelę ir siekiu jos visais įmanomais būdais, net jeigu reikia emigruoti ir naudotis kitos šalies socialine sistema. Trys metai bandau savo sudaužytą į šukes gyvenimą suklijuoti į gražią mozaiką. Ir ne tik savo – dar ir savo keturių vaikų. Tas, kas nori man paaiškinti, kaip man reikėtų gyventi, gal norėtų nors savaitę, o gal mėnesį pabūti mano kailyje??? Pabandyti pragyventi iš tiek, kiek aš gyvenu, taip, kaip aš gyvenu??? Bet  iš anksto žinau, kad retam kuriam, kritikuojančiam mane, užteks smarvės pabandžius išlikti oriu, besišypsančiu, laimingu ir atsakingu, mylinčiu, stabilios psichinės būsenos auginančiu keturis vaikus. Į kiekvieną jūsų išsakytą pamokymą, ką turėčiau daryti kitaip, aš turiu savo šimtą pagrįstų ir dešimtis kartų iš visų pusių apmąstytų atsakymų. „Kodėl gi jums negrįžus į Lietuvą?“ „Kodėl tu neini dirbti į senelių namus?“ „Kodėl tu darai tai, ką darai, o ne kažką kito?“ Patikėkit, aš nuolat apie tai galvoju, skaičiuoju ir dėlioju, todėl žinau, kad šiandien gyvenu maksimaliai gerai, kiek tik galima tokioje situacijoje.

Dažnai savęs klausiu: „Kodėl žmonėms atrodo, kad man lengva? Kodėl kitų problemos yra daug didesnės nei mano?“ Kartais užmatau kokią antraštę „Sunkiai besiverčiančią daugiavaikę šeimą parėmė tas ir anas.“ Save priskiriu prie tokių pat, tai lendu paskaityti. Abu sveiki, dirbantys tėvai, keturi vaikai. Va, tikri vargšai, nes kaime Lietuvos gyvena ir uždirba per abu sudėjus labai mažai, gal 500 eurų. Tai jie bėdžiai. Du jauni, sveiki žmonės su keturiais vaikais, jiems padėti reikia. O va, vieną Birutę su keturiais tai reikėtų akmenimis užmėtyti, nes ji, kad ją kur galas, ir mokesčių mokėtojų pinigų gyvena! O tai ką man daryti??? Kartis??? Skūstis??? Verkti??? Gal man kažko daugiau duoda, kad žmonėms nuolat atrodo: „Ai, šita stipri, pati susitvarkys!” Taip, galiu susitvarkyti, gal ir kiekvienas galėtų taip. Gal mėnesį, gal metus, o gal du. Bet kai žinai, kad taip jau trys metai ir dar kokia dešimt į priekį, patikėkit, rauna stogą. Todėl nepaisant pamokymų neverkšlenti ir neprašinėti viešai, nes žmonės nemėgsta prašinėtojų, kartais, viešai, na, kokį kartą per metus aš pasiskundžiu, kad man sunku. Suvirpinu jauniausio brolio širdį, tada savo draugų, kurie ir taip labai brangiai nuolat moka už draugystę su manim ir gyvenu toliau, nes negi karsies, gulsi į lovą su depresiją ar prisiduosi daktarams, kad mano protas išėjo iš rikiuotės ir valdžia tepasirūpina mano vaikais. Kaip tik paskutinėm dienom girdėjau pasakojimus net ne apie vieną britę, kuri taip pasielgė.

Bet aš lengvai nepasiduodu, todėl, visą likusį laiką tarp tų retų pasiskundimų ir verkšlenimų, sąžiningai ir kantriai nešu savo naštą, pasakodama tik apie jos privalumus ir šviesiąją savo gyvenimo pusę.

O dabar apie tai, ką paprastai padarau per kiekvieną tarpukalėdį arba iš karto po naujų. Kasmet darau savo ataskaitą – ką nuveikiau per metus, ar esu patenkinta savo rezultatais ir ką veiksiu kitais metais. Apie darbą šį kartą nerašysiu, nes jau ne kartą esu tai dariusi, bet labai noriu pasidalinti savo asmeniniais dalykais, kurių man pavyko pasiekti.

Taigi, pasiekimai, kurie mane labiausiai džiugina:

  • Praeitais metais išmokau maudytis vonioje, nors paskutinius dvidešimt metų man atrodė, kad tam nėra laiko, reikia greitai, tik po dušu ir vėl į trasą. Tai va, priverčiau save mėgautis ir pagulėti nors pusvalandį vonioje.
  • Paskutinius pusę metų nešiojau tik sijonus ir sukneles. Labai patiko, todėl ir toliau ketinu tai daryti.
  • Paskutinius du mėnesius negėriau alkoholio. Taip pat labai patiko, todėl prisižadėjau negerti ir artimiausią pusmetį. Tai ne pirmas kartas mano gyvenime, kai padariau pertrauką, ir man nėra lengva laikytis abstinensijos, nes mėgstu vyną ir gerą kompaniją, todėl šį kartą prisižadėjau ne kažkam kitam, ne sau, o Dievui, kad negersiu. Labai gerai jaučiuos būdama blaivi, esu labai laiminga ir dėkinga, atsipalaidavusi ir be laipsnių, todėl visai nenoriu svaigintis. Kai papasakojau draugei, kad ir be laipsnių jaučiuosi kaip apgirtusi iš dėkingumo, ji man sako: „Spirit(s) angliškai reiškia tą patį, kai kalbam apie laipsnius ir apie dvasingumą.“ Matyt, tiek užsiturbinau besimelsdama, kad net vyno nebereikia 🙂
  • Parašiau antrą knygą ir pradėjau trečią.
  • Išmokau kas rytą gerti vandenį su citrina ir žaliuosius kokteilius. Ir tai man niekaip nenusibosta.

Ką veiksiu kitais metais? Svarbiausias mano tikslas kažkokiu būdu pranešti žmonėms apie tai, kuo tikiu pati ir nesijausti taip beviltiškai, kad žmonės nesupranta šiukšlių rūšiavimo, Žemės gražinimo ir gamtos saugojimo svarbos. Prisidėsiu prie tų, kurie serga už blaivią, apsiskaičiusią, išsilavinusią Lietuvą. Daugiau melsiuosi ir medituosiu.

O kokie jūsų planai ir prioritetai kitiems metams?

Tai paskutinis mano post‘as šiais metais, todėl dėkoju visiems, kurie skaitote mano įrašus, sekate gyvenimą ir mus palaikot. Ačiū už visą jūsų energiją, skiriamą mums. Nuoširdžiai apkabinu kiekvieną.

Facebook Comments

20 COMMENTS

  1. Zaviuosi Jumis ir Jusu seimyna. Jus stipresne, nei galit isivazduot. Grazus Jusu siekiai. Didziuojuosi Jumis, kad Jus nepaluztat,nors gyvenimas labai kandziojasi. Sekmes! Tikiuosi jums viskas bus gerai

  2. Birute, Jūs tikra šaunuolė ir neverta net kreipti dėmesio į nedraugų pamokymus ir komentarus, kam švaistyti savo laiką ir energiją. Laimingų Naujųjų metų 🙂

  3. Birute, linkiu Jums ir Jūsų vyrukams kuo sėkmingesnių metų. Būkite sveiki ir laimingi. O man super naujiena – Jūsų naujoji knyga! Laukiu:)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.