Jakucionyte.lt

Home Stovyklos vaikams Apie Gervinių stovyklas vaikams

Apie Gervinių stovyklas vaikams

0
Apie Gervinių stovyklas vaikams
Prieš savaitę paskelbiau informaciją apie Gervinių vasaros stovyklas vaikams, tačiau dar neturiu nei vienos registracijos į jas (išskyrus tradicinę Amatų stovyklą, kurią rengiu kasmet, ta tai perpildyta), todėl baisiai susineraminau, uždaviau sau daug klausimų ir net konsultavausi su reklamos specialiste – gal aš kažką ne taip darau? Kodėl niekas nesiregistruoja? Girdėjau gandus, kad Atgaja vos paskelbia registraciją ir per pora dienų parduoda visus alei vieno kelialapius. Tai su mano stovyklomis taip nenutiko. Na kada, kada jau išauš tas diena, kai aš atsibusiu per naktį tapus žvaigžde? 😀
Taigi, reklamos specialistė pastudijavo mano paskelbta info www.jakucionyte.lt/stovyklos ir patarimas buvo toks: „Aiškiai surašyk viską, kas svarbu, taip, kad tekstas nebūtų ilgas. Per ilgi tavo tekstai. Parašyk apie savo darbo su vaikais patirtį, o ne, kad rašytoja organizuoja stovyklas, nes rašytojai nepatikimai atrodo.”
Atsisėdau rašyti ir tiek prirašiau, tiek prirašiau. O parašius supratau, kad tas tekstas visai netinka ir tikrai man nepadės parduoti stovyklas, nes jame vėl visa litanija moteriškų išgyvenimų ir mano istorijų. Kam įdomu – tas tekstas žemiau.
Supratusi, kad apsėdimas rašyti apie jausmus trukdo net normalų, tumpą, aiškų tekstą apie stovyklas parašyti, ėmiausi naujo rašinio 😀  Gal šį kartą pavyks trumpiau, be išgyvenimų ir istorijų?
Gervinių stovyklos vaikams – įsimintinas nuotykis, proveržis, po kurio vaikai visam gyvenimui tampa draugais
  • Šių stovyklų tikslas – kelti vaikų sąmoningumą, puoselėti teigiamas charakterio sąvybes ir pozityvumą, gerinti santykius su kitais žmonėmis, ypač tėvais, atskleisti kiekvieno vaiko talentus, gebėjimus, praplėsti jo galimybių ribas, nugalėti baimes ir psichologinius barjerus.
  • Stovyklos programoje: kūrybinės dirbtuvės, judrieji ir intelekto žaidimai, maudynės, laužas, Dieninis ir Naktininis žygiai, Gongų maudynės, menų terapijos užduotys ir patyrimai. Detalią dienos programą rasite čia: Stovyklos dienos programa
  • Kasdienių vadovų susirinkimų metų analizuojama kiekvieno vaiko individuali situacija, sprendžiama kaip jį geriausia palaikyti, paskatinti – kiekvienas čia yra svarbiausias!
  • Gervinių stovyklos vaikams pagrįstos Birutės Jakučionytės pedagoginiu išsilavinimu ir daugiau nei dvidešimt metų kaupta patirtimi dirbant su vaikais, organizuojant vaikiškus renginius, Paršelių klubą (“Ritos smuklė”), Ežiukų dryžiukų klubą (PLC “Panorama”), Amatų stovyklas, auginant keturis sūnus.
  • Į stovyklą priimami vaikai nuo 9 iki 16 metų. Jeigu važiuoja keli tos pačios šeimos vaikai, kartais daromos išimtys ir 7 – 8 metų vaikams. Vaikai maitinami 5 kartus per dieną. 
  • Gervinių vaikų stovyklos vyks Trakų rajone, kaimo turizmo sodyboje Gervių takas www.gerviutakas.lt Stovyklos kaina 200 eurų. Vienos šeimos vaikams arba važiuojantiems į daugiau nei vieną pamainą taikoma 10% nuolaida. Registracijos formą rasite čia: Registracijos forma
2018 metų vasarą vyks 4 pamainos  Gervinių stovyklos:
I pamaina  – birželio 17d. 17 val. – 23d. 12 val. Mergaičių stovykla.
Tai mergaitiško švelnumo, moteriškumo, šokių, lengvumo, kūrybos, rankdarbių,moterų ratelių ir pašnekesių apie pačius slapčiausius dalykus stovykla mergaitėms. Ši stovykla yra apie seserystę, viena kitos palaikymą, apie skirtingas moteriškumo tradicijas kitose šalyse. Kokios mergaitės, moterys yra ir ką jos veikia, kaip puošiasi Amerikos indėnų gentyse, Indijoje, Havajuose? Keliausime per šalis, gaminsime jų rankdarbius ir papuošalus, siūsime rūbus, puošimės, darysime grožio procedūras, mokysimės šokti tų šalių šokius. Siūsime Hula sijonus, piešimės su chna, darysime gėlių mandalas, o veidelius prausime pienu.
II pamaina – liepos 1d. 17 val. – 7d. 12 val.
III pamaina – liepos 15d. 17 val. – 21d. 12 val.
IV pamaina – rugpjūčio 5 d. 17 val. – 12 d. 12 val. Amatų stovykla (Išparduota)
Kažin ar čia buvo trumtai ir aiškiai, bet dar trumpiau jau tikrai negaliu 😀
O štai ir tas pirmasis, nelabai reklaminis, rašytojos tekstas apie vaikų stovyklas. Galbūt tai atrodys pasigyrimas, bet šį kartą tikrai nebūsiu kukli.
Gervinių stovyklos vaikams – širdies atvėrimo, priėmimo, susiklausymo ir besąlygiškos meilės stovyklos
Mano pirmoji pedagoginė praktika vyko Ateitininkų vaikų stovykloje, Berčiūnuose. Man tada buvo septyniolika. Man taip patiko viskas, ką ten tie amerikonai darė – pargindiniai stovyklos vadovai buvo vasarai iš Amerikos atvykusi šeima, o aš jaučiausi kaip kokiam kosmose: Amatų ar turgaus diena, Operos diena, Olimpiada, Naktinis vėliavų žaidimas, malda prieš ir po kiekvieno valgio. Man viskas buvo nauja, nematyta, negirdėta. Buvo taip gerai, kad aš ir kitais metais važiavau ten savanoriauti.
Dabar gyvenimo ratas apsisuko ir aš grįžtu vasarai į Lietuvą organizuoti vaikų vasaros stovyklų. Kaip tie amerikonai. Likimo monai 😀
Tada Ateitininkų stovykloje prasidėjo mano pedagoginė karjera. Ji nesusiklostė taip, kaip mano kursiokėms – pradinių klasių mokytoja taip niekada ir nedirbau, bet vaikų spektakliai, renginiai, gimtadieniai, klubai visą mano gyvenimą vyko kažkur šalia manęs, paraleliai su visais kitais darbais. Iki dabar didžiuojuosi prieš daugiau nei dvidešimt metų sukurtu ir ilgai veikusiu Paršelio klubu vaikams restorane „Ritos smuklė“. Tais laikais mes buvom vieni iš pirmųjų Lietuvoje pradėję organizuoti teminius vaikų gimtadienius – po restoraną šūkaudami bėgiojo indėnai, piratai, kiškiukai ir šuniukai, burtininkai ir princesės. Mes turėjom atskirą salę vaikams – „Teatriuką“ ir joje statėm vaikiškus spektaklius. Tokius progresyvius, kad dar dabar saldu: su tikru lietumi, sniego mašina, dirbtiniais laužais ir pačių sukurta elektronine muzika, šviesos efektais. Tada mes buvom tikrai jaunatviškai išprotėję. Visa komanda studentų iš aktorinio Gintarės Čepukonytės ir  Vytauto  Kontrimo kurso, vėliau prisijungę: Vaclovas Žiedas, Raudona ir Mėlyna. Prisimenu, kad buvom susirinkę tokią nuolatinę, kiekvieną sekmadienį į smuklę vaikščiojančią vaikų kompaniją, kad vieną vasarą su jais aš net važiavau į Legolendą Danijoje.
Paskui buvo mano pačios vaikų atsiradimo etapas ir jų gimtadieniai Gerviniuose. Tuo pat metu vykdžiau įvairius socialinius projektus ir konkursus mokykloms, sukūriau Ežiukų Dryžiukų klubą – sekmadieninių renginių erdvę prekybos centre „Panorama“.  Šešiasdešimt sekmadienių vyko Ežiukų Dryžiukų klubas, kurį kaskart lankė apie 200 vaikų. Ta patirtis man davė absoliutų ir galutinį tikėjimą savo jėgomis ir profesionalumu. Prieš tai buvau ne kartą nusileidusi kitiems ir leidausi įkalbama apie tai, kas patinka ar nepatinka vaikams, bandžiusi kitų pasiūlytus dalykus, nors žinodavau iš anksto, kad tas ar anas „nepaeis“,  tačiau po Ežiukų Dryžiukų pasidariau labai kategoriška ir esu ne kartą pasakiusi: „Aš žinau kas patinka vaikams.“
Beje, šiandien jiems patinka visai kiti dalykai, nei patiko vaikams prieš dvidešimt metų. Todėl esu ir Anglijoje, per vieną vaikų gimtadienį, pakraupusi nuo absoliučiai laikmečio neatitinkančios programos – scenoje šokinėjo ir garsiai šūkavo moteriškė, skambėjo tragiškai garsi muzika, o toji ragino vaikus kilnoti rankas ir kojas ir šūkauti. Nu ne, taip buvo prieš dvidešimt metų. Tada vaikai mėgdavo persirenginėti, vaidinti spektaklius, maivytis scenoje, mėgo garsią muziką.  Šiandien tai daro su malonumu tik vienas kitas iš minios. Po to nevykusio gimtadienio mano Teodoras pasakė, kad jam labai nepatiko, buvo per garsiai, o į, po kelių savaičių vykusį, kito vaiko gimtadienį nuėjo su garą slopinančiomis ausinėmis 😀
Per pirmą ar antrą mano organizuotą Amatų stovyklą vaikams, tėvai paprašė talentų vakaro, o man tai kas? Norit ir bus. Tačiau beveik niekas nenorėjo persirengti ir vaidinti, niekas nenorėjo scenoje rodyti jokių savo talentų. Kažką mes ten suvaidinom, bet nuo tada net rankos nekyla versti vaikus daryti kažką panašaus.
Taigi, ta senų laikų stovyklų ar renginių programa visai netinka šiandienos vaikams ir aš per penkis metus bandymų Amatų stovyklose, vėl priėjau išvadą, kad žinau, kas patinka vaikams ir kaip padaryti tokią stovyklą, kad jie vėl ir vėl norėtų į ją sugrįžti. Papildomai turiu ir keturius kritikus namuose – po kiekvienos stovyklos esu drąsiai ir be pasigailėjimo išnarstoma po kaulelį savo pačios vaikų ir priimu visas jų pastabas, kritiką. Priimu ir darau išvadas.
Išimtis bus paaugliai, nes kartais jie ir patys nebežino ko nori, tačiau visais, absoliučais visais atvejais, vis tiek suveikia vienas dalykas: tai atvira širdis ir meilė. Vaikus lengva mylėti ir tai yra pati saugiausia meilė – vaikai nemoka meluoti jausmų, jų širdys atviros, gebančios ir priimti kitų, ir atiduoti savo meilę. Vaikai jaučia ar tavo širdis atvira. Paaugliai irgi. Jie jaučia ar tu jais pasitiki ar ne, ar gali atsipalaiduoti ir paleisti kontrolę ar ne.
Yra labai plona riba tarp to, ką jūs įsivaizduojat, kad vaikas nori ir to, ko jis iš tikrųjų nori, ką pats nusprendžia daryti. Labai dažnai man tėvai, atvežę vaikus, pasakoja ką jie mėgsta, kokie jie, ką jie darys ir ko ne. Ir labai dažnai po savaitės atiduodama jiems vaikus sakau: „Jūs visai nepažįstat savo vaikų.“
Žinoma, nei vienas iš mūsų nėra tobulas, todėl per stovyklas yra daug kas nutikę: ir akmuo kažkam skrido į galvą, ir buvo surastas savarankiškai po prūdą plaukiojantis be suaugusių priežiūros šešiametis, ir rasta krūvelė pridegintų degtukų mediniam namelyje po lova, esam netyčia išgąsdinę vaikus. Yra buvę ir tokių vaikų, kurie tiesiog nepritampa prie kompanijos. Musiškėje stovykloje mažai destruktyvių, hiperaktyvių, grubių vaikų. Jeigu toks pasitaiko, jis tikrai gali pasijusti blogai. Ne kartą stebėjausi, kad į mano stovyklas vaikai atsiveža knygas ir skaito. Kasmet susirenka tokia šauni teisingų, harmoningų, pozityvių, nuostabių vaikų kompanija.
Laikas praleistas tokioje kompanijoje man yra didžiulė Dievo dovana. Per savaitę pamatai tai, ko neįmanoma jokiais žodžiais apibūdinti, matai kaip skleidžiasi dangiški, dieviški žiedai. Su kiekviena diena prasiskleidžia vis labiau, drąsiau, o į stovyklos pabaigą turi visą nerealaus gražumo žiedų puokštę. Penkiasdešimties dieviškų žiedų.  Vaikų ir savanorių vadovų. Kiekvienais metais išgyvenu ypatingai gilų dėkingumo jausmą už galimybę ir teisę tai matyti, dalyvauti to susikūrime.
Todėl ir sakau, kad mano stovyklos yra ne šiaip sau vaikų stovyklos – tai procesas, kuriame atsiskleidžia visas Kūrinijos grožis. Dievinu vaikus ir stovyklų vadovus, nes tas pats virsmas, sužydėjimas vyksta ir vadovams, ir man. Kaskart vis labiau mokausi atverti širdį, vis giliau jausti, vis labiau pasitikėti. Ir nežinau kitos vietos, jokių kitų mokymų, patyriminių seminarų, kur būtų tiek daug galima išmokti per vieną savaitę. Stovyklose mes visi tarsi apsinuoginam ir parodom savo vidų, savo nuostabias sielas vieni kitiems. Nuo pat pirmųjų stovyklos organizavimo metų atidaviau ją tarsi dangui – paleidau viskam klostytis taip, kaip eisis su absoliučiu tikėjimu, kad į šias stovyklas pakliūna tik tie, kurie ir turi pakliūti. Dabar daug kas klausia iš kur  gavau tokius vadovus ir aš kaskart atsakau, kad man juos tikrai atsiuntė dangus. Atsiuntė tam, kad palaikytu mane ir mes visi sukurtume tą nuostabų reiškinį, nuostabaus grožio procesą.
Kai kalbu su savanoriais, pirmą kartą važiuojančiais dirbti stovyklos vadovais, pasakoju kas jų laukia, įspėju, kad niekur nepasislėpsi, kad iškils visi tavo reikalai į paviršių, kad pamatysi pats save, gal būt tokiu, kurio nepažįsti ar net nemėgsti. Pamatysi ir turėsi priimti, pamilti ir judėti toliau. Oi, kaip nelengva tai yra! Tačiau gautos pamokos, patirtys yra tokios neįkainojamos, kad manęs kartą dvi vadovės po stovyklos paklausė: “Kiek reikia tau sumokėti, kad kitais metais vėl priimtum į stovyklą savanoriauti?”  Sulaukti tokio prašymo po savaitės ištisinio juodo darbo, ausyse spengiančios ataskomybės, keturiasdešimties vaikų sukeliamo bardako, nepamatuojamo nuovargio, daugiausia 5 valandų miegotų kasnakt ir mano bauginančio reiklumo, man yra milžiniškas pripažinimas.
Jeigu tau rezonuoja tai, kas vyksta Gervinių stovyklose, kviečiu savanoriauti! Savanorio anketą rasi čia: Savanorio anketa
Būna dienų, kai aš labai suabejoju savimi, savo gebėjimu kurti santykius su kitais žmonėmis, suabejoju ar mano pasirinktas atvirumo kelias yra teisingas. Ir tada prisimenu stovyklas. Jeigu nesugebėčiau sukurti santykių, nevažiuotų pas mane į stovyklas metai iš metų tie patys vaikai, paaugliai, neturėčiau tų pačių nuostabių vadovų. Visus aš juos priimu tokius, kokie jie yra, nekeldama jiems jokių lūkesčių, tik tą vienintelį – atverti savo širdį. Šios stovyklos man tarsi komposas – rodo kryptį, kuria reikia judėti.
P.S. Jeigu turėjai tiek kantrybės perskaityti abu tekstus, pasidalink savo nuomone, kuris vis tik tave įtikino labiau. Ir, žinoma, jeigu įtikino, tai pats laikas pildyti registarcijos anketą, kuri yra čia: REGISTRACIJOS ANKETA 
Facebook Comments Box

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.