Esu nusiteikusi šiandien parašyti penktadienio skaitalą. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad žodžiai ir vėl semia dantis, tačiau knygos rašyti negaliu. Jos rašymui turiu pasijungti į kažkokią kitą būseną, tarsi persijungti į tuos metus, apie kuriuos rašau ir į tas emocijas, kurias tada jaučiau. Nemoku to daryti su pirštų spragtelėjimu, todėl turiu pasilikti daugiau laiko. Na, įsijungti į ją galiu greitai, bet persijungti į dabar užtrunka šiek tiek ilgiau. Todėl knygą rašau toliau tik tada, kai žinau, kad tą galėsiu tai daryti netrukdomai nors kelias dienas ir naktis.

Šiomis dienomis neturiu darbinių naktų, nes sesuo išvažiavusi į Lietuvą ir man reikia anksti rytais keltis vaikus išleisti į mokyklą, todėl negaliu rašyti iki trijų ar net keturių ryto – esu kitame ritme. Vaikų priežiūros, buities, namų ritme. Tai nekasdienis mano ritmas. Kadien aš dienomis ką nors dirbu prie savo projektų „Kamštelių vajus“, „Sumanios mamos erdvė“, organizuoju savo rankdarbių dirbtuves ir knygos pristatymus, dabar dar ir gongų maudynes Londone. Dienomis aš registruoju mokyklas į konkursą ir derinu su vienuolika savivaldybių renginius spalio mėnesį – prašymai, leidimai, laiškai, tuose miestuose esantiems ambasadoriams; rėmėjų paieška ir nuolatiniai prašymų rašymai: duokit prizų, duokit pinigų, duokit ekskursiją mokytojams ir t.t. Rašau ir rašau, transliuoju iš savęs bangas prašymais ir nesibaigiančiais raštais. Kasdien mano galva nuolat prikimšta kažkokių keistų dalykų, visai nesusijusių su vaikais ir buitimi. Vakarais, kai vaikai sugula, aš persijungiu dar į kitą ritmą – rašau knygą arba gaminu suvenyrus, siuvu, pinu, klijuoju.

Įprastai vaikams parėjus iš mokyklos, skiriu jiems kažkiek laiko: kaip sekėsi, ką veikėt, kokį geriausią klausimą šiandien uždavei, ką pietų valgei, kaip tie viščiukai – ar jau visi dešimt išsirito? Tačiau net ir girdėdama jų atsakymus, dažniausiai mintimis būnu tarsi pasijungusi prie savo kasdienių reikalų: kamšteliai, prašymai, renginiai ir t.t. Savaitgaliais šiek tiek kitaip, nes stengiuosi dieną kompiuterio nejungti. Įsijungiu tik tada, kai jie nueina miegoti. Kartais graužiu save, kad negirdžiu jų atsakymų į mano pačios užduotus klausimus. Arba juos girdžiu kažkaip nesąmoningai. Girdžiu atsakymą, žiūriu į akis, palinksiu galvą, dar kažko paklausiu, bet jeigu po akimirkos reikėtų atsakyti, ką tas mano vaikas tik ką pasakė, nieku gyvu neatkartočiau. Žinau, kad tai būsena, kuomet manęs nėra šalia, nors fiziškai esu. Mano protas yra pasijungęs kitur. Todėl savaitgaliais stengiuosi kaip tik galiu kompensuoti sau ir jiems, bet tikrai ne visada pavyksta. Nes savaitgaliais mintyse zvimbia kiti reikalai: maisto pirkimas, buitis, mokesčiai, laiškai, nuoma ir kas tik nori, su tiesioginiu kasdieniu darbu nelabai susieta.

Dažniausiai jaučiu įtampą, kad nieko nespėju, todėl kaskart būdama su vaikais parke, treniruoju save: ramiai, visur spėju, niekas nesudegs ir nepabėgs, ramiai. Tarsi bandau save paguosti ar kompensuoti laiką, kuris lekia šviesos greičiu. Jau net ne savaites skaičiuoju – mirktelt nespėju kaip mėnuo praeina. Su sese mes seniai esam išsiaiškinusios, kad gyvenam, kaip du sutuoktiniai, labai aiškiai pasiskirstę pareigas – aš, kaip šeimos vyras pinigus uždirbu ir visokius išorinius reiklaus tvarkau, ji  – kaip žmona, buitimi namuose rūpinasi.

Rolės pasikeičia, kai sesuo išvažiuoja ir aš lieku viena su vaikais. Tuomet atsiduriu nuolatinėje savęs raminimo būsenoje.  Tada suprantu, kad ir dirbti pilną darbo dieną ir juos prižiūrėti vis tiek negaliu, miegoti turiu eiti anksčiau, į mokyklą nuvesti ir parvesti turiu vis tiek skirti laiko, skalbti, tvarkytis ir su jais vakarais į parką vaikščioti vis tiek turiu. Tokiomis dienomis pati save atleidžiu nuo pilno etato darbo ir vis raminuosi ir raminuosi: ramiai, spėsiu, suregistruosiu tas komandas, parašysiu tuos prašymus, atsakysiu laiškus. Bet knygos jau neparašau nei žodžio. Negaliu vaikščioti kaip apdujus ištisom dienom, mintimis būdama tris metus atgal ir prižiūrėti keturis vaikus, t.y. čia ir dabar.

Buvimas su vaikais, na, tas mamiškas namų ritmas, duoda ir daug naujos patirties, naujų galimybių. Pavyzdžiui, būdama su jais parke galiu paskaityti knygą. Nes šiaip laiko skaityti knygoms neturiu visai. Jau trys metai kaip neturiu. Taigi, šiomis dienomis kaip žiurkė graužiu Urbonaitės „Mano didžioji nuodėmė. Žurnalistika.“ ir su kiekvienu perskaitytu skyrium noriu jai parašyti po laišką. Man labai patinka viskas, ką ji rašo, nors knygos yra labai skirtingos. Paskutinė Audronės knyga mane tikrai įkvepia nebelaikyti savo istorijų knygai. Labai dažnai man būna taip, kad nutinka kas nors nerealaus ir aš norėčiau visiems papasakoti, bet dienoraštyje nenoriu pasakoti, nes kažkaip atrodo, kad tai per daug asmeniška, ne internetui skirta, labiau tinka knygai ir mielai tą joje papasakosiu. Per paskutinius metus ta riba tarp istorijų internetui, t.y. mano dienoraščiui ir istorijų knygai visai susiaurėjo. Supratau, kad visų istorijų į knygą nesurašysi ir pradėjau jas dažnai rašyti „Moteris iš raudonos Audi“ Feisbuko paskyroje. Nenoriu rašyti apie prisvilusius kiaušinius arba apie tai, kad mane paukštis apšiko asmeniniame profilyje, nes daug kas pagalvos, kad visai nupušau. O rašymas knygos paskyroje, tai tarsi ne mano, o autoriaus nuomonė, gal būt sugalvota istorija, perdėta, netikra. Kas supras tuos rašytojus ar jie čia rimtai, ar juokauja, tikrai taip buvo ar sugalvoju? Rašymas knygos paskyroje tarsi suteikia man teisę išsiginti – jeigu labai jau keistai kažkam atrodys, tai prisvaigau, kaip menininkė, ne Birutė. Na, net nežinau, ar deramai sugebu paaiškinti koks tai man skirtumas, bet jis yra. Skaitant A.Urbonaitę man randasi daugiau drąsos tų istorijų savo netaupyti ir rašyti tai, kas šiuo metu šauna galvom ar neduoda ramybės čia pat dabar ir skelbti jas internete.

Taigi, seniai galvoje sukosi žodžiai ir istorija apie mano baimę naujoms vietoms ir žmonėms. Aš tikrai paniškai bijau naujų vietų, naujų restoranų, naujų patiekalų, naujų valgiaraščių ir naujų žmonių. Kai einu su kažkuo, tai galiu nueiti į pasaulio kraštą, bet kai viena, tai man būna šakės. Galiu stovėti ir verkti prie durų, bijodama užeiti. Galiu užeiti pro duris ir neišdrįsusi paklausti, apsisukti ir išeiti. Galiu ateiti, bet taip ir nedrįsti paklausti du, tris kartus. Jeigu esu naujoje kavinėje, tai visada nemoku išsirinkti ką valgysiu, todėl dažniausiai nusižiūriu iš šalia sėdinčių. Jeigu pirmą kartą esant kavinėje pavyksta užsisakyti skanų pateikalą, tai po to, net jeigu ir dešimt kartų ateisiu, visada bijosiu pabandyti naują. Kartais galvoju, kad gal tai koks autizmas ar dar kokia liga, bet ilgą laiką, tiksliau iki užpraeito savo gimtadienio, buvau įsitikinus, kad visi žmonės šiek tiek bijo naujų vietų ir naujų žmonių.

Dar turiu paminėti, kad man labai patinka bandyti naujus dalykus, bet aš visada bijau.
Pernai mano keturiasdešimtmečio į Londoną atvažiavo švęsti keli draugai. Kažkaip netyčia išsikalbėjom apie mano baimę – pasakojau jiems apie sporto klubą į kurį nuėjau vieną ir paskutinį kartą. Jaučiau tokį didelį diskomfortą naujai vietai ir aptarnaujančiam personalui, kad daugiau negalėjau ten nueiti. O nusipirkau mėnesinį abonementą jau iš aksto žinodama, kad turėsiu daug baimės, tai gal pinigai motyvuos nors kelis kartus nueiti, kol priprasiu prie vietos. Deja, abonementas nepadėjo.

Taigi, mano draugė beklausydama pasakojimo labai nustebo, kad aš taip bijau, nes pažiūrėjus į mane taip visai neatrodo. O aš jai ir sakau, taigi visi bijo, bet eina ir daro. Ir tada ji su savo vyru pradėjo neigti, nes jiems taip nėra. Pala, pala, jūs nebijoje? Tada sekė ilgas išsipasakojimas ir jų nuostaba veide: „Bet tai kaip tu tiek padarai? Eini Londone įmones atidarinėji, eini į bankus, kaip tai padarai, jeigu bijai?“ „Labai bijau, bet tą baimę kažkaip nugaliu, nors man tai kainuoja labai daug pastangų. Daugybę kartų nuėjau į banką ir grįžau taip ir nepakalausus, viskas, ką padarau, man kainuoja labai daug valios pastangų savo baimę nugalėti. Kaskart stovėdama už kokių durų aš drąsinu save klausdama: Ką darytum, jeigu nebijotum?“

Po to pokalbio labai ilgai analizavau savo baimes ir atėjusį suvokimą, kad kitiems taip nėra. Dabar galiu sau paaiškinti kas man darosi, kai aš būnu naujoje kompanijoje. Kartais aš galiu prasėdėti visą vakarą nei burnos nepravėrus, ypač čia, Londone, kur pravėrus burną, reikia kalbėtis angliškai. Kartais mane kas nors tempia į kokią kompaniją ir niekaip negali suprasti, kodėl aš nenoriu eiti. Taip, man labai labai patinka bendrauti su žmonėmis, bet kol peržengiu pirmą pažinties barjerą aš paniškai bijau. Ir net nežinau ko. Juk niekas nemuš ir per galvą neduos jeigu nusišnekėsiu, nepatiksiu, pasirodysiu keista ar apsikvailinsiu.

Štai kodėl, gyvendama jau trečius metus aš taip ir nebuvau valgiusi Benedikto kiaušinio. Iki šiandien. Kadangi šiomis dienomis gyvenu kitu, nei įprasta ritmu, tai ir kai kuriuos dalykus galiu padaryti kitokius, nei įprasta. Jau kelios dienos ratais vaikštau Maida Vale – savo rajone, kuriame gyvenu ir ieškau salės groti su gongais. Didesnės, nei jogos studija, kurioje grojau šį pirmadienį. Netoli mano namų yra fantastiška vietelė – jaukus itališkas restoranėlis, tarsi prikabintas ant tilto, virš kanalo. Kai sėdi jo terasoje, gali mosuoti apačioje plaukiantiems laiveliams. Daugybę kartų ėjau pro jį, bet vis bijojau užeiti – vis tik nauja vieta. Ledus pralaužiau pernai – su drauge Egle eidamos pro šalį užsukom kavos. Fantastiškos kavos. Iš gandų žinojau, kad ten skanūs pusryčiai, net draugus esu ten nusiuntusi Benedikto kiaušinių valgyti, bet pati tai negi eisiu dabar ir bandysiu viena juos valgyti? Šiandien ryte išvedžiau vaikus į mokyklą taip ir nepapusryčiavus, tada nubėgau į susitikimą dar vieną salę apžiūrėti ir grįždama namo ėjau kaip tik pro tą restoranėlį. Bet gal šiandien ta diena, kai pagaliau aš galiu užsukti ir pabandyti kažką naujo?

Taip, šiandien ta diena, kai dar kartą nugalėjau savo baimę ir paragavau Benedikto kiaušinių ir net nerašyčiau apie tai, jeigu jie man nebūtų taip nerealiai patikę! Dievinu skystus kiaušinius ir myliu save už tai, kad mano noras pabandyti naujo, šiandien buvo stipresnis, nei baimė. Kartais, tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta, nebūtinai taip yra pažvelgus giliau.

Facebook Comments

5 COMMENTS

  1. Galynėjimasis su baimėmis ir man nesvetimas. Spėju kad nevisada tokį baimės jausmą turėjai, Birute. Gal tiesiog buvai stipri per ilgai ? Sėkmės tau xx

    • Rasa ta baimė mane lydi nuo tada, kiek save prisimenu. O prisimenu kai ka nuo pusantru metu. Man rods, kad kaip tik dėl jos ir išmokau būti stipri.

    • Supratau Birute. Iš kitos pusės mes stiprėjame kovodami asmenines kovas. Jei užaugai kovodama tokias kovas su savim, tai įtakojo tavo charakterio formavimąsi ir asmenybės augimą. Todėl ir esi kas esi šiandien.

  2. Skaiciau apie tas Jusu baimes,ir toks jausmas,kad Jus rasot ne apie save,bet apie mane.Anksciau galvodavau,kad tik as viena tokia “baile”.Dabar zinau,kad turiu baimiu drauge.Aciu!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.