Turgūs būna skirtingi. Ir tu niekada nežinosi kaip bus, kol nepabandysi vieno antro, trečio, ketvirto. Šį savaitgalį buvau dar dviejuose kalėdiniuose turgeliuose Vakarų Sasekse. Vienas, kuris vyko šeštadienį, buvo labai trumpas, mano vaikų pradinėje mokykloje. Man svarbu buvo jame dalyvauti vien dėl to, kad vietinei bendruomenei parodyčiau ką darau ir sugebu, kad daugiau su jais susipažinčiau ir pabendraučiau. Man tikrai pavyko, užmezgiau naujų gerų kontaktų, susipažinau su tėvais tų vaikų, su kuriais draugauja mano vaikai, priplanavau susitikimų ir visokių gerų dalykų, penkias ponias papuošiau savo nertais krepšiais. Gavau šimtus pasigėrėjimo mano rankdarbiais komplimentų. Labiausiai domėjosi mano raktų pakabukais – žvėreliais, t.y. skirtingų veislių šuniukai, katės, kiškiai ir nykštukais. Visi be išimties gyrė krepšius ir vertino mano kruopštumą.

Daug kas glostė ir kilnojo mano Mamos, kuri jau antri metai sėdi debesyse, megztas kojines. Tačiau aš esu tas jos megztas kojines ir blauzdines užkeikusi, kad niekas nepirktų. Man labai gaila jas parduoti, nes kaskart žiūrėdama į jas susijaudinu. Daugiau Mama neprimegs kojinių, tačiau aš turiu jų labai per daug. Kelis paskutinius jos gyvenimo metus aš nupirkdavau viską, ką ji numegzdavo – taip norėjau ją palaikyti, vieną kitą litą prie pensijos jai pridėti, o ji turėjo užsiėmimą ir savotišką kasdienos prasmę. Kartais man atrodo, kad aš tas kojines noriu tik glostyti, grožėtis, kitiems parodyti ir vėl susikišus į lagaminą neštis namo. Iki kito turgaus. Todėl visi jomis tik grožisi, bet niekas neperka. Žinau, žinau, ir kainą tokią uždėjau, kad nepirktų…

Dar labai noriu papasakoti apie tai, kokią milžinišką transformaciją tėvai padarė iš mokyklos, kad ji taptų šventiškai papuošta kalėdiniam renginiui. Net man, maksimalistei, perfekcionistei tai buvo Ocho! Dirbo visi ir labai daug. Iš vakaro nuėjau pasavanoriauti, galvodama: „Nu ką čia, vieną kitą žaisliuką pakabinti nesunku gi.“ Patikėkit, jie dekoracijomis apklijavo koridorius, klases, uždengė sienas, pristatė ir prikabino visko tiek, kad vaizdas buvo nerealus. Dėl vienos šventės, trijų valandų renginio, dirbo tiek, kad net mane nustebino. O pati šventė tikrai buvo smagi ir man, ir vaikams. Labai gerai jaučiausi dar ir dėl to, kad kol kas tai pats geriausias turgus iš visų mano trijų metų patirties Anglijoje. Už prekybos vietą sumokėjau tik penkiolika svarų, niekur toli nereikėjo važiuoti, turgus vyko patalpoje ir suprekiavau už 180.

Kitas šio savaitgalio turgus vyko Horsham – tai senas tradicijas ir nuolatinius klientus turintis turgus. Nuvažiavau labai labai anksti, kaip buvo parašyti instrukcijoje – pusę aštuonių, o turgus prasidėjo tik dešimtą. Labai parinausi, nes tai nauja, nežinoma vieta, važiavau ir visą dieną lauke stovėjau viena. Buvo sunku, bet įmanoma, apsirengiau per mažai, šalau, vėjas nugairino veidą, bet patirtis neįkainojama. Žmonės domėjosi, pirko, gyrė ir džiaugėsi. Sakė, kad nauja, nematyta, gražu. Prekybos vieta kainavo keturiasdešimt svarų . Gavau vietą po palapine, stalai į kainą įskaičiuoti.

Matyt labai kažkaip pasirodžiau pasimetusi moteriškė, kad susilaukiau labai daug dėmesio iš parodos organizatoriaus – jis vis ėjo ir klausė manęs, kaip man sekasi, ar man viskas gerai, tarsi jausdamas atsakomybę už pasimetusią blondinę: „Važiuok atsargiai, su avariniu, nes čia pėsčiųjų zona. Kitą sekmadienį gali atvažiuoti vėliau. Ar tu tikrai patenkinta prekyba, organizavimu?“ ir t.t.  Man jau vienu metu atrodė, kad gal aš jam patinku 😀 Nors paskutiniu metu tai tikrai jaučiu didelį vyrų rūpestį manimi, todėl man dėl to labai smagu.

Horsham derlius: penkios rankinės (buvau užbūrusi, kad mažiausiai tiek parduosiu), daugiau nei dešimt smulkių siuvinukų – žvėrelių, nykštukų, žaisliukų eglutei, išglostytos Mamutės kojinės ir blauzdinės, išgirti nerti krepšiai, begalės komplimentų ir susižavėjimo. Aš ten stovėdama nėriau, tai labai daug suaugusių ir žiūrėjo, ir rodė vaikams kaip tai vyksta. Susiradau puikų, tikrai aukštesnį, nei trijų metrų modelį  – Ledo karalienę, kuri sutiko papozuoti su mano krepšiu.  Nuoroda į nuotraukų albumą teksto apačioje.

Labai įdomu pastebėti, kad Londono turgeliuose žmonės pirkdavo visai kitas prekes – populiariausi būdavo rūtusėliai, o čia niekas jais nesidomi.

Savaitgalio išvada – yra vilties, kad kažkada prasimušiu su savo tais rankdarbiais. Labai labai to norėčiau. Labai džiaugiuosi dėl savo naujų patirčių.

Nuotraukų nedaug, nes vis kažkokį mygtuką ant objektyvo netyčia nuspaudžiu ir jis nefokusuoja. Nu bet vis kelios. Svarbiausia tai ta Ledo karalienė 😀

Kalėdiniai turgeliai II dalis. Foto

Facebook Comments

11 COMMENTS

    • Ačiū, o kad tu žinotum, kaip man patinka rašyti! kartais galvoju, kad rašau tik todėl, kad pačiai žiauriai patinka, gali niekas ir neskaityti 😀

    • haha tai kaip as kaledinius vainikus darau 😀 vos ne tas pats…kaip man juos patinka daryti:D bet siandien jau siek tiek nusviro rankos, tai buvo labai i tema ir labai idomu paskaityti, sita rasineli, o dar kai as tokia vaizduote turiu…viska, ka skaitau , matau kaip filma ziureciau… haha ta besirupinanti organizatoriu lakstanti aplonkui ir Birute patenkinta, bet siek tiek sutrikusia 😀 hihi

  1. Smagiai cia tamsta, zio tuoj galesi seminarus daryt sita tema rankdarbiautojom 😉🙃👌 Bo gal zio ir as koki turgu susirasiu 😂😂 ipac del to demesingo vyruko 😉🤓

    • kaip parduoti Lietuvoje tai zinojau atmintinai ir puikia, o va tos Anglijos jau beveik keturi metai niekaip perkąsti negaliu 😀 O kitas rankdarbiautojas pamokyti siūti ir megzti tai laisva 😀

    • Va va tos kitos salies ipatumai….kaip musuose geltona spalva….neinanti 😂 Zinau, kad pamokyti gali…bet va kaip save parduot tokiom kurios savo namu zonoj iaugusios…seminaras praverstu 😉p.s zio gal cia koks planas gimtu…😉

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.