122. Darbingas savaitgalis ir gąsdinančios iškamšos – naujienos iš Ardingly

Toks darbingas darbingas savaitgalis praėjo. Net keturių nuotraukų albumų nuorodas į tekstą sudėjau.

Penktadienį Ardingly kaime, kuriame įsikūręs Koorana meditacijų centras, pristačiau garso terapiją, parodžiau savo instrumentų kolekciją. Tai buvo toks pirmas, oficialus kartas, kai publikai kalbėjau angliškai. Prezentacija praėjo puikiai. Visi laimingi, patenkinti, prijuokinti, kai pasižiūriu nuotraukų albumą (Jūs galite irgi pažiūrėti čia: “Sound therapy presentation in the Koorana centre”), tai toks jausmas, kad aš ten ir šokinėjau, ir skraidžiau… tokia atsipūtus, tarsi kalbėčiau prieš lietuvišką ar rusišką publiką apie orą. Manau, kad tai buvo mano lūžio taško diena anglų kalboje, nes supratau vieną paprastą dalyką. Supratau jį jau nebe pirmą kartą. Ne kalba ir jos žinojimas lemia tavo sėkmę prieš publiką, o atsipalaidavimas, energija, emocijos, kūno kalba. Žinoma, lengva buvo kalbėti ir pasakoti, kai šalia turi kelias dešimtis instrumentų. Penktadienį supratusi dar kartą, kad svarbiausia yra „Show must go on“, nes iš istorijos apie skelbimus ant raudonos Audi “Ieškau vyro” visi žvengia vienodai visose šalyse,  o ne taisyklingas kalbėjimas, dar ir dar kartą analizuoju savo anglų kalbos mokymąsi.

Nieko panašaus nejaučiu kalbėdama rusiškai, todėl lyginu abiejų kalbų mokymasi savo gyvenime. Vienodai (ne)mokėjau mokykloje nei rusų, nei anglų. Dėl šių dviejų dalykų dievagojausi visus keturis metus, kol mokiausi būti pradinių klasių mokytoja – ko jau ko, bet man nei rusų, nei anglų kalbos neprireiks niekada gyvenime, nes aš esu tikra lietuvė patriotė ir iš savo šalies niekur nevažiuosiu. Aš tikrai buvau tuo įsitikinus ir abu šiuos dalykus tempiau kaip tik sugebėjau: nelankydavau pamokų, nusirašinėjau per kontrolinius, meluodavau išsijuosus… kad tik kaip nors pratempti iki mokslų pabaigos su ketvertu diplome ir viskas.

Rusų kalbos man prireikė labai greitai. Dar nepabaigus valstybinių egzaminų, jau žinojau, kad važiuosiu dirbti į Visagino kultūros namus „Banga“. Važiuosiu į miestą, kuriame visi kalba rusiškai. Mano darbovietėje buvo trylika žmonių, iš kurių tik vienas, elektrikas, kalbėjo lietuviškai. Mano darbas buvo lietuviškių švenčių organizavimas Visagino mieste. Kiekvieną rytą susėsdavom prie ilgo stalo gerti „kipitoko“ – karšto vandens iš „samavaro“ ir aptarti dienos reikalų. Tylėjau tris mėnesius. Nors Visagine dirbau tik metus, bet prabilau taip, kad iki šiol moku kalbėti rusiškai puikiai. Niekada papildomai rusų kalbos nesimokiau, tačiau jaučiuosi laisvai kalbėdama prieš auditoriją,  nejaučiu jokio kalbos barjero apsakyti savo jausmus, išgyvenimus, papasakoti bet kokia istoriją taip, kad visa salė lužtų iš juoko.

Su anglų kalba viskas yra kitaip. Mokiausi jos papildomai kai dirbom restorane „Ritos smuklė“. Ir mokiausi gal pora metų. Kelis mėnesius mokiausi pas privatų mokytoją prieš emigruodama, po to, jau Londone gyvendama beveik pora metų vaikščiojau į anglų kalbos pamokas. Ir ką? Ir tą, kad vis dar konfjūzas. Važiavau gyventi į Angliją visai nekvaršindama sau galvos dėl kalbos. Taigi patirties turiu su rusų – trys keturi mėnesiai ir kalbėsiu. Tačiau praėjo metai, du, trys, keturi ir dabar, kai manęs klausia, kiek laiko aš čia gyvenu, man gėda pasakyti, kad jau keturi metai, o angliškai kalbu taip, kad vis dar jaučiuosi nepatogiai, stengiuosi teisingai sudėlioti sakinius, pirma surikiuoju žodžius mintyse, tada tik juo ištariu garsiai ir tragiškai neprisimenu naujai išmoktų žodžių. Todėl pripažįstu sau, kad anglų kalba man einasi labai sunkiai. Ir nesusuprantu kodėl. Gal dėl amžiaus? Vis tik rusų ir anglų kalbos praktinį mokymąsi skiria dvidešimt metų. Gal dėl patirtų dešimties narkozių? O gal dėl to, kad mano galvoje tiek daug reikalų, kad naujiems angliškiems žodžiams įsidėti tiesiog nėra vietos? Vakar draugė pasakė dar vieną idėją: „Gal praeitam gyvenime gyvenai Rusiijoje, todėl ta kalba tau geriau einasi?“ Ir čia pat pasidžiaugė, kad gerai, kad man su ta anglų kalba taip, nes gi turi kažkas ir man nesisekti…

Tačiau aš judu pirmyn, mažais žingsniais, sudėtingai, bet judu, nes gyvendama kaime turiu dešimtis kartų daugiau progų kalbėti angliškai, nei gyvendama Londone. Todėl tikiuosi, kad vieną dieną aš stovėsiu prieš auditoriją, pasakosiu savo istorijas angliškai ir mėgausiuosi tuo.  Nuoširdžiai sau to linkiu.

Ui, kiek čia apie tą penktadienį prirašiau, o dar norėjau apie šeštadienį, sekmadienį… Trumpai. Šeštadienį vedžiau sapnų gaudyklių dirbtuves. Tai buvo antrosios viešos mano rankdarbių dirbtuvės, kurias organizuoju Koorana centre. Tai naujas projektas, kurį bandau „prigydyti“, nes buvo toks poreikis – pailginti užsiėmimus, padaryti jų daugiau, kai vyksta Gongų maudynės. Kad tie, kurie važiuoja iš Londono, galėtų turėti daugiau užsiėmimų, ilgiau pabūti, daugiau naudos gauti. Atsiklausiau prieš paskelbdama. Žmonės domėjosi, tačiau į pirmas dirbtuves, kurios vyko (na, turėjo įvykti) prieš mėnesį neatėjo niekas, o į šias atėjo šešios moterys. Šitas mano bandymas įvesti naują dalyką yra tikrai finansiškai nuostolingas, todėl greičiausiai jį baigsiu. Dar liko dvejos jau paskelbtos rankdarbių dirbtuvės – birželio ir liepos mėnesiais. Jeigu nesusirinks daugiau žmonių, gailingai brauksiu ašarą ir galutinai pripažinsiu sau, kad rankdarbiai yra per daug siaura ir per mažai ką dominanti veikla. Ačiū toms, kurios dalyvavo, o Sapnų gaudyklių dirbtuvių Kooranos centre nuotraukos čia: “Dreamcatcher workshop in the Koorona centre

Sekmadienis. Taip jau sutapo, kad mano gongai ir instrumentai Koorana centre „dirbo“ tris dienas iš eilės. Šiandien vyko Koorana centro draugų ir narių (tų, kurie moka metinį narystės mokestį) diena. Šios Draugų dienos tema buvo vibracijos. Todėl visi, kurie pristatė savo veiklas kalbėjo apie jas. Gavosi tokia muzikinė – vibracinė diena. Aš demonstravau ne tik įvairius instrumentus, bet ir vedžiau instrumentų ir šiukšlių dirbtuves: barškučiai iš WC popieriaus ritinėlių, barškučiai iš šokoladinių kiaušinių dėžučių ir graikinių riešutų kevalų – ne vienus metus rinktos šiukšlės šiandien pasitarnavo kilniam tikslui. Pasakodama apie savo dirbtuves, visus paperku savo istorijomis, kad esu pavadinta Šiukšlių karaliene, kad renku labai daug niekam nereikalingų dalykų. Žmonėms patinka, kai pasakoju apie medžiagų skiautes: štai šitas parsitempiau iš prabangių itališkų rūbų parduotuvės, buvusios netoli „Harrods“, o šitos yra pernai metų LIBERTY kolekcijos medžiagų atraižos. Smagu žiūrėti, kaip vietinė anglų dama dekoruoja WC popieriaus ritinėlį madinga LIBERTY medžiaga ir džiaugiasi, ir laiminga iki debesų, ir dar žada man visko namie pririnkti: nutrūkusių karolių, atraižų, juostelių ir sagų. Štai taip pasilinksminu, nes man yra be galo gera varyti tą savo temą apie šiukšles, rūšiavimą, ekologiją ir t.t. Nuotraukų albumas yra čia: Friends day in the Koorana 

Ir baigiamoji, turbūt skaudžioji, bet pati svarbiausia dalis. Tame pačiame kaime Ardingly šiandien pamačiau dar vieną įdomybę – kaimas visai savaitei pasipuošė lelių iškamšomis, kurios ragina važiuoti leistinu greičiu. Ir man tos baidyklės turi labai gilią prasmę, tarsi būtų kelyje užmuštų dvasios, kaip kokie vaiduokliai, primenantys nelėkti akis išdegus. Man labai patinka ir gyventojų pilietiškumas – kiekvienas namas daro savo baidyklę ir ją stato prie gatvės. Nuoširdžiai linkiu, kad kas nors nusikopijuotų idėją Lietuvoje, nes tai puiki socialinė akcija. Kol aš mokiau barškučius daryti, mano draugė Inesa bėgo per kaimą su fotoaparatu. Tam, kad viską jums galėtume parodyti visas tas kaino baidykles. Ardingly baidyklės

Jeigu nuoroda neveiks, nuotraukos galite pažiūrėti EcoEthno FB paskyroje, nes pasirodo, mano tinklaraštyje yra tokia funkcija, kuri neleidžia įdėti daugiau nei tris nuorodas. Arba kopijuokite šitą nuorodą:https://www.facebook.com/pg/EcoEthno/photos/?tab=album&album_id=153789269622133